Kodėl erdvėlaivių kovos „Žvaigždžių karuose“ – neįmanomos?

Šį savaitgalį kino teatruose naujausios „Žvaigždžių karų“ dalies premjera. Ko gero, dauguma žiūrovų net nesusimąsto, kad didelė dalis ten rodomų vaizdų yra neįmanomi šioje Visatoje.

Erdvėlaiviai nekrenta žemyn

Dažnai net nesusimąstome, kai ekrane matome, kad pašautas ir sprogstantis erdvėlaivis lėtai pradeda kristi žemyn. Tačiau kosmose nėra gravitacijos, tad ir nėra tokios krypties, kaip „žemyn“. Net jei kosminiai laivai kautųsi netoli didelės planetos, numušti jie linko jos artėtų labai iš lėto, bet tikrai nesmuktų staigiai žemyn. Visgi dažnai kino filmuose nerodomas kitas svarbus aspektas – šūvio smūgis turėtų laivą ar jo nuolaužas pastumti tolyn į kosmosą.

Kitas erdvės išmatavimas

Kosmosas yra didžiulė tuštuma, kurioje šen bei ten prismaigstyta žvaigždžių ir planetų, tačiau atstumai tarp jų yra milžiniški tuščios erdvės plotai. Net šviesa per juos keliauja tūkstančius metų, o ką jau kalbėti apie erdvėlaivius. Todėl natūralu, kad George'as Lucasas turėjo kažkaip išspręsti keliavimo tarp žvaigždžių klausimą – taip buvo sugalvota hipererdvė, kitas išmatavimas, į kurį įskridę erdvėlaiviai gali įveikti milžiniškus atstumus. „Žvaigždžių karams“ toks sprendimas tinka, bet realybėje – tai visiška fantazija. Užtat „Žvaigždžių kelio“ seriale ir filmuose erdvėlaivis „Enterprise“ tarp žvaigždžių keliauja, naudodamas erdvės iškreipimo variklį (angl. „warp drive“). Jis iškreipia erdvėlaikį ir perkelia erdvėlaivį į kitą Visatos vietą – tiek astrofizikai, tiek reliatyvumo teorija neatmeta galimybės, kad toks variklis yra įmanoma.

Greitos kovos asteroidų laukuose

„Žvaigždžių karuose“ bei kituose panašiuose filmuose dažnai rodomos intensyvios erdvėlaivių kovos asteroidų laukuose. Įtemptose scenose laivai nardo tarp asteroidų lyg kelių ereliai tarp automobilių judrioje gatvėje. Deja, taip tankiai „apgyvendintų“ asteroidų diržų nebūna. Jei asteroidai būtų taip arti vienas kito, tai reikštų, kad toje sistemoje dar nėra susiformavusios planetos. Mat šie dangaus kūnai būtent ir susiformavo tokiuose tankiuose asteroidų laukuose – atsitiktiniai susidūrimai tarp jų ir gravitacija pradėjo „sniego gniūžtės“ procesą, kai akmens ir kitų medžiagų kamuolys vis didėjo ir didėjo, kol tapo planeta.

Brangus kuras

Kitas didelis realybės barjeras intensyvioms erdvėlaivių kovoms – didžiulės kuro sąnaudos. Kosmose nėra gravitacijos ir atmosferos, todėl nors trumpam variklį įjungęs erdvėlaivis nesustotų ir judėtų ta kryptimi be galo. Tam, kad sustotų ar pasuktų, erdvėlaivyje reikėtų įtaisyti variklius visomis kryptimis ir pilotas turėtų juos nuolatos junginėti. Tam prireiktų didžiulių kiekių kuro, jau nekalbant apie pakilimą nuo planetų paviršiaus. Tad daugumoje fantastinių filmų vaizduojami pasauliai, kuriuose atrasta kažkokia magiška kuro rūšis ir juose galioja kitokie fizikos dėsniai.