Geofizikų hipotezė nustebins ne vieną: pasaulinis tvanas visai ne mitas ir bet kada gali pasikartoti vėl

Geofizikai dar sykį įsitikino: vanduo Žemės paviršiuje yra toli gražu ne visas, esantis mūsų planetoje. Giliai po žeme taip pat esama vandenynų. Naujausių įrodymų pateikė amerikiečių specialistai, vadovaujami Stivo Jakobseno (Steve Jacobsen) iš Šiaurės vakarų universiteto (Ilinojaus valstija).

Deimante, kuris buvo iškeltas į Žemės paviršių išsiveržus vulkanui Brazilijoje, mokslininkai rado intarpą, tai yra pašalinių priemaišų, patekusių į mineralą ten, kur jis susidarė. O susidarė jis, kaip paaiškėjo, maždaug 1000 km gylyje.

Per mikroskopą mokslininkai įžiūrėjo intarpą ir nustatė, kad tai mineralas brusitas, turintis hidroksilinių jonų, patekusių į jį kartu su vandeniu. Todėl ir buvo padaryta išvada, kad ten, kur susidarė deimantas, t. y. apie 1000 km gylyje, yra daug vandens.

Kiek anksčiau deimantą, taip pat rastą Brazilijoje, tyrė mokslininkai, vadovaujami geochemiko Gremo Pirsono (Graham Pearson) iš Albertos universiteto (Kanada). Ir kanadiečiai rado intarpų, bet ne brusito, o ringvudito, susidariusio drėgnoje aplinkoje. O ringvudite jie rado vandens. Manoma, kad ringvuditas - pagrindinis vadinamosios Žemės pereinamosios zonos, esančios 500-650 km gylyje, komponentas.

G. Pirsonas mano, kad tokiame gylyje yra požeminis vandenynas. S.Jakobseno nuomone, jis yra giliau. Bet abiejų vertinimai sutampa: vandens ringvudite ir brusite yra apie 1,5 proc. Išankstiniais skaičiavimais, tie procentai ir „išsilieja“ į kokius 10, o gal ir 20 Ramiųjų vandenynų.

Prieš keletą metų apie požeminius vandenynus pasakojo amerikiečiai mokslininkai, vadovaujami Maiklo Vaisešino (Michael Wysession), Vašingtono universiteto seismologijos profesoriaus. Jie juos „apčiuopė“ tyrinėdami seismogramas - žemės drebėjimų charakteristikų užrašus. Lygindami duomenis, surinktus per daug metų įvairiuose mūsų planetos rajonuose, mokslininkai nustatė, kaip stichijos smūgių sukeltos bangos sklinda Žemės plutoje ir mantijoje.

Apie 600 tūkst. seismogramų analizė apstulbino: atrodo, kad bent dviejose vietose - po rytine Eurazijos žemyno dalimi ir po Šiaurės Amerika - yra didžiuliai vandens telkiniai. Tai rodė išilginių seisminių bangų slopinimo vaizdas, būdingas būtent vandeniui. O dar anksčiau jūros vandenį po Žemės paviršiumi aptiko Mančesterio universiteto mokslininkai. Jo pėdsakai buvo atpažinti anglies dvideginyje, besiveržiančiame iš maždaug 1500 km gylio. Niekas jais nepatikėjo, bet, ko gera, dabar teks.

Kaip vanduo pateko į Žemės vidų, mokslininkai tiksliai nežino, bet visai gali būti, kad susidarė kartu su planeta. T. y. jo visada ten buvo. Arba persisunkė iš paviršiaus, nes vandens čia anksčiau buvo gerokai daugiau negu dabar. Gali būti, kad visa planeta buvo vienas didelis vandenynas. Kaip Europa - Jupiterio palydovas.

Istorija apie Pasaulinį tvaną biblinė ir, atrodytų, mitas. Tačiau daugelis mokslininkų tiki, kad jis iš tiesų vyko. Ir ne vienas. Mat žemynuose yra daugybė užtvindymo pėdsakų. O sūraus jūros vandens ežerai, išsibarstę sausumoje ir nuo jūros nutolę tūkstančius kilometrų, - tvano liekanos.

Bet iš kur Žemėje atsirado tiek vandens, kad įvyktų tokio masto globalinė katastrofa? Tokia, kad senukas Nojus su savo laivu atsidūrė Ararato kalno viršūnėje? Vanduo užliejo visą sausumą - iš kur jis?

Hipotezių yra daug. Į vandenyną galėjo nukristi asteroidas arba kometa ir sukelti gigantišką cunamį. Arba dėl visuotinio atšilimo ištirpo ledynai ir viską užtvindė. Arba, priešingai, atšalo, ledas sukaustė upes, išstūmė vandenynuose likusį vandenį ir jo lygis katastrofiškai pakilo. Kai kas net įrodinėja, kad pasislinko planetos ašis ir dėl to sausuma nusirito kelių kilometrų aukščio vandens banga.

O kas, jeigu vanduo atplūdo iš Žemės gelmių? Yra hipotezė, kad gelmių vanduo periodiškai išsiveržia į paviršių, o paskui vėl nuteka gilyn. Kalbant moksline kalba, Žemės hidrosferos apimtis keičiasi. Greičiausiai dėl kažkokių postūmių planetos plutoje ir mantijoje.

Galėjo būti ir taip, kad iš požeminių telkinių ėmė veržtis karštas sūrus vanduo su garais, kaip iš perkaitusio ar sprogusio katilo. Pasaulinio vandenyno lygis pakilo, o iš viršaus dėl susikondensavusių garų dar ir pasipylė liūtys - 40 dienų ir 40 naktų. Štai ir atsirado Pasaulinis tvanas. O paskui vanduo susigėrė atgal.

Tai reiškia, bent jau teoriškai, kad panašus katastrofiškas reiškinys gali pasikartoti. Ir dar taip, kad nesimatys nė Ararato.

Kadaise M. Vaisešinas gąsdino, kad žemiau jo rastųjų vandenynų, dar neištirtose Žemės mantijos srityse, taip pat yra vandens. Labai daug vandens. Jo tūris, profesoriaus vertinimais, penkis kartus viršija visų paviršinių vandenynų tūrį. G. Pirsonas ir S. Jakobsenas iš esmės patvirtino jo vertinimus.

Beje, vandenynų dugne dabar randama vis daugiau vadinamųjų juodųjų rūkalių - keistų skylių, iš kurių trykšta 400 laipsnių temperatūros vanduo. Ką tai galėtų reikšti? Naujas Pasaulinis tvanas gali prasidėti nors ir rytoj.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"