Devyni žuvusieji, neįprastas elgesys ir nepaaiškinami sužeidimai - kas įvyko Diatlovo perėjoje? Mistiškas įvykis kalnuose (Foto, video)

Prieš metus, 2019 m. vasario 4 d., Rusijos prokurorai paskelbė atnaujinantys Diatlovo perėjos incidento tyrimą. Tai iki šiol yra viena keisčiausių nelaimių kalnuose, rašo „Interesting Engineering“.

Igoris Diatlovas buvo 23-ejų radijo inžinerijos studentas Uralo politechnikos institute. Būdamas buvo puikus slidininkas ir žygeivis, 1959 m. sausio mėnesį subūrė devynių studentų grupę, kuri kartu su juo leistųsi į 16 dienų ekspediciją Šiaurės Uralo kalnuose. Žygiuodami snieguotais kalnais jie norėjo pasiekti Ortoteno kalną.

Visi žygeiviai, aštuoni vyrai ir dvi moterys, turėjo II lygio žygeivių sertifikatus, turėjo turų su slidėmis patirties. Po tokios ekspedicijos jie turėjo gauti III lygio sertifikatus, kurie Sovietų Sąjungoje buvo aukščiausi.

Kelionės pradžia

Ankstų 1959 m. sausio 25 d. rytą grupė traukiniu atvyko į Ivdelio miestą, tuomet sunkvežimiu nuvažiavo iki Vižajaus – tolimiausios gyvenamos vietovės. Jie ten dar įsigijo duonos prie jau turimų maisto atsargų.

Sausio 27 d. komanda pradėjo žygį. Tačiau jau kitą dieną vienas narys – Jurijus Judinas – pasijuto blogai ir nusprendė grįžti į Vižajų.

Likę devyni žygeiviai ekspediciją tęsė: 23-ejų Igoris Diatlovas, 21-erių Jurijus Dorošenka, 20-metė Liudmila Dubinina, 23-ejų Jurijus Krivoniščenka, 24-erių Aleksandras Kolevatovas, 22-ejų Zinaida Kolmogorova, 23-ejų Rustemas Slobodinas, 23-ejų Nikolajus Thibeaux-Brignolles ir 38-erių Semionas Zolotarjovas.

Perėja

Sausio 31 d. grupė įžengė į miškais apaugusį slėnį, kur jie saugiai paslėpė dalį maisto atsargų ir technikos – visa tai jie planavo panaudoti grįždami atgal. Kitos dienos, vasario 1-osios, rytą jie pradėjo žygiuoti perėja, kuri vėliau bus pavadinta Diatlovo vardu.

Iš to, ką tyrėjai rado grupės fotoaparatuose ir dienoraščiuose, galime spręsti, kad žygeiviai tikėjosi tąnakt pasiekti kitą perėjos pusę ir ten įkurti stovyklą.

Tačiau tądien kilo pūga, ir grupė buvo priversta pasukti į Vakarus, kur galiausiai pasiekė Cholatčachlio kalno viršūnę. Vietos gyventojų kalba jis reiškia „Numirėlių kalną“.

Užuot nusileidę nuo kalno į miškingą vietovę, grupė nusprendė stovyklą įkurti kalno šlaite. Tąnakt smarkiai šalo – temperatūra siekė iki 30 laipsnių šalčio. Visa grupė dalijosi viena didele bendra palapine.

Uždelsta telegrama

Kai J.Judinas apsisprendė pirmąją dieną grįžti atgal, I.Diatlovas su juo sutarė, kad kai grupė grįš į Vižajų, išsiųs telegramą. Tačiau sutartą dieną telegramos nebuvo. Nebuvo ir kitą savaitę. Tuomet J.Judinas kreipėsi į pareigūnus.

Uralo politechnikos instituto vadovas subūrė gelbėjimo komandą, prie kurios prisijungė studentai ir dėstytojai. Tai, ką jie rado Uralo kalnuose, kėlė šiurpą, skubiai buvo iškviesta sovietų armija.

Šiurpus radinys

1959 m. vasario 26 d. instituto suburta gelbėjimo grupė rado Diatlovo grupės palapinę. Ji buvo perpjauta perpus, tačiau iš vidaus. Viduje tebebuvo žygeivių daiktai, netgi batai.

Prie palapinės – devynių žmonių pėdsakai, matyti, kad jie įminti būnant tik su kojinėmis, tik su vienu batu arba net basomis.

Gelbėtojai sekė devyniomis poromis pėdsakų. Vieni jų vedė link netoliese esančio miško, prasidedančio maždaug už 1,5 km nuo palapinės į šiaurės rytus. Pamiškėje, po dideliu spygliuočiu, gelbėtojai rado nedidelio laužo likučius ir bebačius Krivoniščenkos bei Dorošenkos kūnus. Jie tebuvo su apatiniais.

Virš jų kūnų medžio šakos buvo aplaužytos net iki 5 metrų aukščio. Tai leido manyti, kad vienas iš vyrų lipo į medį – galbūt apsidairyti, kur yra stovykla.

Tarp medžio ir stovyklos gulėjo dar trys kūnai – Diatlovo, Kolomogorovos ir Slobodino. Visus juos vieną nuo kito skyrė keli šimtai metrų.

Gelbėtojai likusių keturių ekspedicijos narių kūnų nerado iki gegužės 4 d. Galiausiai jie buvo aptikti už 75 metrų nuo minėto medžio, gilyn miške. Trys jų buvo daugiau apsirengę nei likusieji, taip pat buvo ženklų, kad vienam mirus, jo drabužius pasiimdavo vis dar gyvi esantieji. Dubininos koja buvo apvyniota Krivoniščenko kelnėmis, o Zolotarjovas rastas su Dubininos paltu ir kepure.

Keisti sužeidimai

Ekspedicijos baigtis buvo tragiška, bet iš pradžių neatrodė paslaptinga. Tik tuomet, kai visiems žygeiviams buvo atliktos autopsijos, paaiškėjo keistų dalykų. Thibeaux-Brignolles kaukolė buvo keliose vietose įskelta. Dubinina ir Zolotarjovas turėjo lūžių krūtinėje. Tačiau nė viename iš kūnų nebuvo išorinių sužeidimų žymių.

Medikai jėgą, kurios reikėjo sukelti tokiems lūžiams, palygino su susidūrimu su automobiliu. Atrodė, lyg žmonės būtų patekę į labai aukštą slėgį.

Vienintelis kūnas, ant kurio buvo išorinių sužalojimų, buvo Dubininos. Mergina buvo be akių, liežuvio, dalies lūpų, dalies veido ir dalies kaukolės kaulo.

Bandymai paaiškinti

Pareigūnai iš pradžių kėlė versiją, kad grupę užpuolė mansiai – tauta, nuo seno gyvenanti prie Uralo kalnų. Tačiau sniege juk rasti tik žygeivių pėdsakai ir nė ant vieno iš kūnų nebuvo grumtynių žymių.

Neatsakytas klausimas – kodėl ekspedicijos nariai buvo tik pusiau apsirengę ir kodėl jie iš palapinės išbėgo į sniegą basi ar tik su kojinėmis.

Atliekant tyrimą buvo prieita prie kelių išvadų:

• Šeši grupės nariai mirė nuo hipotermijos (sušalo), o trys mirė dėl mirtinų sužeidimų;
• Incidento metu ant Cholatčachlio nebuvo jokių kitų žmonių – tik Diatlovo ekspedicija;
• Visi ekspedicijos nariai mirė praėjus 6–8 valandoms po paskutinio valgio;
• Trys atskiri drabužiai ant dviejų kūnų buvo radioaktyvūs.

Oficiali tyrimo išvada buvo – žygeivių mirtis buvo „nežinomų jėgų veiklos“ rezultatas. Tyrimo rezultatai buvo įslaptinti iki aštuntojo dešimtmečio.

Kai praėjusiais metais tyrėjai paskelbė atnaujinantys tyrimą, CNN rašė, kad tik trys galimi paaiškinimai buvo svarstomi: sniego lavina, perdangos sniego griūtis arba uraganas.

Nesutinkantys su lavinos ar sniego griūties paaiškinimu argumentuoja, kad teritorijoje nebuvo jokių ženklų apie tai, o kūnai, rasti per 10 dienų po nelaimės, buvo uždengti tik labai plonu sniego sluoksniu. Po šių įvykių šioje teritorijoje įvyko daugiau nei 100 ekspedicijų ir nė viena niekada nebuvo susidūrusi su sniego lavina ar griūtimi. A.Zolotarjovas siekė slidinėjimo instruktoriaus ir kalnų žygių magistro sertifikato, ir vargiai tikėtina, kad jis arba I.Diatlovas stovyklai būtų parinkę vietą, kurioje potencialiai galėtų įvykti lavina.

Internete galima rasti įvairių versijų – pradedant nuo to, kad grupę galėjo užpulti laukiniai gyvūnai (bet jų pėdsakų ir išorinių sužeidimų ant kūnų juk nėra), ir baigiant slaptais kariniais bandymais. Žinoma, yra ir versijų apie ateivius.

Po nelaimės perėja buvo pavadinta Diatlovo vardu – žuvusių žygeivių atminimui. Jekaterinburgo kapinėse pastatytas paminklas devyniems žuvusiems studentams. Apie Diatlovo perėjos incidentą išleista keletas knygų, sukurta dokumentinių filmų.

Įminti pusamžę mįslę knygoje „Numirėlių kalnas“ („Dead Mountain“) norėjo ir amerikietis Donnie Eicharas, kuris pats vyko į Uralo kalnus. Plačiau apie šią knygą skaitykite čia: „Už Kremliaus sienų“: Numirėlių kalnas ir Diatlovo perėjos paslaptis.

Jo išvada – stiprus vėjas, atsimušdamas į kalną virš žygeivių palapinės, sukūrė „tornadinio pobūdžio oro sūkurius“, kurie savo ruožtu tapo priežastimi infragarso susiformavimui. Infragarsas yra garso bangos, negirdimos žmogaus ausiai, bet vis tiek sukeliančios baimės ir nerimo jausmą.

D.Eicharas tvirtina, kad būtent toks infragarsas sukėlė kolektyvinę paniką palapinėje – persigandę studentai ėmė pjaustyti palapinės audinį ir bėgti į tamsų šaltį. Žinoma, tai tik versija – viena iš daugybės.

Lietuvoje prieš septynerius metus taip pat buvo rodomas filmas, sukurtas apie šį mįslingą įvykį – režisieriaus Renny Harlino mistinis trileris „Diatlovo perėja: dingusi ekspedicija“ (angl. „The Dyatlov Pass Incident“).