Ar bent jau teoriškai įmanoma, kad Žemė galėtų būti plokščia? Mokslininkai nusprendė pagalvoti kas gi būtų, jei Žemė iš tiesų taptų plokščia - rezultatai labai įdomūs

Nepaisant to, gana nedidelė (palyginus su likusia Žemės populiacija) grupelė žmonių labai aktyviai bando kitus įtikinti, kad vis dėl to Žemė ne apvali, o plokščia. Tokius žmones šiandien mes vadiname plokščiažemininkais. Kodėl tokių minčių jiems kyla – kol kas niekas negali paaiškinti, tačiau akivaizdu, kad plokščiažemininkų judėjimas padidėjo plečiantis internetui.

Internete šiandien galime rasti visko, o kritinio mąstymo stoka kartais priverčia žmones patikėti dalykais, kurie nėra tiesa. Tačiau nepaisant to, jog mokslininkai pateikia tvirtus ir nenuginčijamus faktus, panašu, kad plokščiažemininkai paprasčiausiai nenori pripažinti šio paprasto ir visiems puikiai žinomo fakto apie mūsų planetą.

Didelė dalis žmonių, tikinčių, kad Žemė yra plokščia, praleidžia nemažą dalį savo laiko bandydami atrasti alternatyvius paaiškinimus kodėl mūsų planeta veikia taip, kaip ji veikia, nors sferinė Žemė puikiai sutampa su visais iki šiol žmonijos atliktais stebėjimais.

Tiesa, vis dėl to mokslininkai nusprendė pagalvoti kas gi būtų, jei Žemė iš tiesų kažkokiu mistiniu būdu taptų arba būtų plokščia. Na, rezultatai gana įdomūs. Visų pirma, tai jau nebūtų planeta, visų antra, mes nežinotume kaip tokį darinį vadinti, kadangi tiek mes, teik visi kiti gyvi padarai būtų paprasčiausiai... mirę.

Aiškina mokslininkai

„Kad kosminis kūnas būtų plokščias, reikia, kad jis labai greitai suktųsi“, – sako planetų mokslininkas Davidas Stevensonas.

Tačiau planeta tokio didelio greičio (labai daug kartų didesnio nei kitų planetų sukimasis) paprasčiausiai neatlaikytų ir susiskaidytų į labai mažytes daleles. XIX a. 5-ąjame dešimtmetyje astronomas Jamesas Clerkas Maxwellis, tyrinėdamas Saturno žiedus, atliko matematinius skaičiavimus, kuriuose įrodė, kad kietas, disko formos kūnas nėra stabili forma kosmose. Atlikęs savo analizę jis spėjo, kad Saturno žiedai yra sudaryti iš daugybės labai mažų ir tarpusavyje nesusijungusių dalelių, kas, kaip šiandien žinome, yra tiesa.

J.C.Maxwellio skaičiavimai taip pat paaiškino kodėl kosmose nėra jokių disko formos planetų. Ekspertai sako, kad jei norėtume sukurti blyno formos Žemę – reikėtų magijos, arba labai didelio, galaktikas galinčio suspausti preso, kažko panašaus į panini sumuštinių keptuvą.

Gerai, sakykime, kad kažkokiu būdų Žemę padarėme plokščia, tačiau tokia ji vis tiek išliktų neilgai. Vos per kelias valandas gravitacija ją grąžintų į pirminę formą t. y. sferą. Gravitacija vienodai traukia iš visų pusių, o tai paaiškina, kodėl visos planetos yra sferinės (arba beveik sferinės – tai priklauso nuo to, kaip greitai planeta sukasi).

Kaip sakė J.C.Maxwellis, stabili, kieta ir disko formos Žemė paprasčiausiai yra neįmanoma esant gravitacijai. Bet gerai, o kas jei gravitaciją paprasčiausiai panaikintume, vėl gi, panaudojus magiją? Mokslininkai atsako, kad tada Žemė iš viso nebeturėtų prasmės.

Atmosfera? Dingų, kadangi ją palaiko gravitacija. Bangos? Dingtų, kadangi jas sukelia Mėnulio gravitacija. Pats Mėnulis? Irgi dingtų, kadangi į visas teorijas, kalbančias apie Mėnulio egzistavimą, yra įtraukta gravitacija. Labiausiai paplitęs scenarijus – kad Mėnulis atsirado į Žemę atsitrenkus labai dideliam, planetos dydžio kūnui. Po smūgio likusias atliekas paprasčiausiai pritraukė Žemės gravitacija.

Kitame scenarijuje teigiama, kad Mėnulis susiformavo maždaug tuo pat metu kaip Žemė (vėl gi, gravitacijos dėka) arba, kad Žemės gravitacija paprasčiausiai pritraukė ir „užkabino“ per kosmosą keliaujančią uolieną.

Viską atskleidžia paprasti skaičiavimai

Gravitacija taip pat yra atsakinga už skirtingus Žemės sluoksnius ir už tai, kad tankesnes medžiagas mes randame giliau po žeme. Be šių sluoksnių mūsų planeta būtų visiškai kitokia nei dabar. Pavyzdžiui, skystas Žemės išorinis branduolys yra tarsi milžiniškas, dinamiškas magnetas, kuris sukuria magnetinį lauką. Magnetinis laukas tuo tarpu padeda apsaugoti Žemės atmosferą nuo Saulės vėjo, kuris sunaikino Marso atmosferą, kuomet šios planetos magnetinis laukas prieš 4 mlrd. metų išnyko.

„Jei Žemė būtų plokščia, tuomet tos judančios plokštės, sudarančios plutą, neveiktų taip, kaip reikia“, – sako geofizikas Jamesas Davis.

„Jei atliekame skaičiavimus apie tai, kokia plokštė kiek juda, tuomet tai darome tik turėdami omenyje, kad Žemė yra sfera. Mes negausime tokių pačių teisingų rezultatų skaičiuodami tai pagal plokščios Žemės modelį“, – pridėjo jis.

Tiesa, plokščiažemininkai turi savo teorijas, tariamai paaiškinančias kaip viskas galėtų veikti. Kaip teigia J.Davis, problema yra tik viena – jų teorijos nėra paremtos jokiais matematiniais skaičiavimais ar fiziniais įrodymais. Kuomet J.C.Maxwellas atliko skaičiavimus apie Saturno žiedus, jis tai darė naudodamas bendrąsias žinias apie tai kaip veikia gravitacija ir sukimosi jėgos. Visas jo darbas buvo praktiškai matematinės lygtis, tuo tarpu plokščiažemininkai neturi nė vienos tokios teorijos.

Be to, jie kiekvienam atskiram fenomenui bando rasti skirtingą paaiškinimą. Kodėl tai blogai? J.Davis pateikia pavyzdį: „Žemė ir Mėnulis yra apvalūs dėl tokios pačios priežasties – gravitacijos. Tuo tarpu plokščiažemininkai sukūrė tiek Žemei, tiek Mėnuliui skirtingus paaiškinimus, kurie, kai kuriose vietose, vienas kitam prieštarauja. Mokslinės teorijos veikia tikrai ne taip“.

„Jei galime tūkstančius stebėjimų paaiškinti viena teorija, tai daug geriau nei kiekvienam stebėjimui galvoti po naują teoriją“, – pridėjo mokslininkas.

Na, bet pagalvoti kas būtų jei Žemė iš tiesų pasirodytų esanti plokščia – galima. Linksma pamąstyti, ką tokiu atveju darytų mokslininkai. Na, bet tokie šiame straipsnyje jų pateikiami paaiškinimai verčia suprasti, kad milžiniškas, galaktiką į save galintis sutalpinti panini sumuštinių keptuvas yra labiau tikėtinas nei plokščia Žemė.