Lietuvio rastas rankraštis yra viena didžiausių pasaulio paslapčių: mistiško senovinio teksto neįmanoma iššifruoti

Žmogus išsilaipino Mėnulyje, suformulavo bendrąją reliatyvumo teoriją, padalijo atomą… Tikrų proveržių sukėlusius pasiekimus, dėl kurių tai, kas buvo neįmanoma, pagaliau tapo įmanoma, galima vardyti be galo. Gali susidaryti įspūdis, kad mums įveikiama bet kas, ką tiktai užsibrėžiame.

Deja, ne visiškai bet kas. Pavyzdžiui, JAV Yale‘io universiteto Beinecke‘o retų knygų ir rankraščių bibliotekoje saugoma knyga, niekaip neleidžianti patenkinti nei begalinio mūsų žinių troškimo, nei atkaklaus noro viską išsiaiškinti, rašoma portale historyextra.com.

Ne vieną dešimtmetį tasai nedidelio formato (20×16 cm) senovinių rankraščių rinkinys sėkmingai stebino net įstabiausius pasaulio protus, mėginusius suprasti kalbą, kuria yra parašytas. Tai vadinamasis Voiničiaus rankraštis. Dėl jo atsiradimą gaubiančios paslapties, neįmintų parašymo aplinkybių, ir, žinoma, smalsumą kurstančio turinio rankraštis laikomas vienu kebliausių galvosūkių per visą literatūros istoriją.

Tereikia perversti 240 gausiai iliustruotų vaškinių puslapių, kad taptų aišku, kodėl tiek metų jie vilioja daugelį žmonių. Rankraštis išmargintas fantastiškomis iliustracijomis, primenančiomis sapnuose regimus vaizdus, kurių amžių senumo dokumente išvysti niekas nesitikėtų. Piešiniuose pavaizduotos pilys, žmonių galvos, gėlės, nepanašios į jokius Žemėje augančius augalus, keistos, medūzas primenančios būtybės, begalė nuogų mauduolių ir kt.

Visgi didžiausią mįslę užmena rašytinis rankraščio turinys. Visas tekstas išrašytas unikaliu šriftu: tokiais rašmenimis, kurie, be šio konkretaus rankraščio, niekur kitur nebuvo aptikti. Negana to, teksto iššifruoti nepavyko net ryškiausioms akademinio pasaulio žvaigždėms.

Įgudę karo metų kriptografijos specialistai, tokie kaip Alanas Turingas, FTB agentai (matyt, baiminęsi, kad tekste gali būti užšifruota komunistinė propaganda), garbūs viduramžių tyrinėtojai, matematikai, įvairių sričių mokslininkai, patyrę lingvistai ir begalė kitų specialistų liko sugluminti Voiničiaus rankraščio. Gabusis Williamas Friedmanas – JAV pajėgų radioelektroninės žvalgybos vyriausiasis kriptoanalitikas – net 30 metų praleido mėgindamas atskleisti rankraščio paslaptį, bet visas triūsas, deja, nuėjo perniek.

Kas buvo Vilfridas Voiničius?

Centrine šio lingvistinio detektyvo figūra derėtų laikyti lenkų ir lietuvių kilmės prekeivį knygomis, bibliofilą, užsikrėtusį revoliucinėmis idėjomis ir turėjusį žymių draugų, Vilfridą Michailą Voiničių (angl. Michael Wilfried Voynich).

V. Voiničiaus gyvenimas, švelniai tariant, buvo ganėtinai spalvingas. Jis gimė 1865 metais Lietuvoje. Dėl prielankumo proletariatui ir socialistinės veiklos jis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, bet iš tremties pabėgo ir apsigyveno Londone. Čia įsteigė antikvarinį knygyną, kurį pamėgo ir rėmė asmuo, pavarde Sydney Reilly, vėliau dėl atitinkamos veiklos išgarsėjęs kaip Šnipų Tūzas.

Manoma, kad 1912 metais, kai per knygų paieškoms skirtą ekspediciją lankėsi netoli Romos buvusioje jėzuitų seminarijoje, V. Voiničius aptiko čia aptariamą rankraštį ir davė jam savo vardą. V. Voiničius, akivaizdu, iškart suprato, kad į jo rankas pakliuvo kažkas ypatingo.

Prie rankraščio buvo pridėtas laiškas, be jokio abejo, dar labiau pakurstęs V. Voiničiaus vaizduotę. Laiške buvo apytikriai nušviesta dokumento istorija.

1665-aisiais imperatoriaus gydytojo Johanneso Marcuso Marci parašytame laiške buvo nurodyta, kad kitados rankraštis priklausė nuo 1576 iki 1612 metų Šventosios Romos imperiją valdžiusiam imperatoriui Rudolfui II.

Vėlesnis rankraščio savininkas veikiausiai buvo Prahoje gyvenęs alchemikas Georgas Bareschas. Jis, kaip teigia J. M. Marci savo laiške, negailėdamas jėgų stengėsi perskaityti rankraščio tekstą ir vilties jį iššifruoti neprarado iki pat mirties. Kaip tik tada knyga ir atiteko J. M. Marci. Jis nusiuntė rankraštį jėzuitų mokslininkui Athanasiusui Kircheriui, tikėdamasis, kad jam pavyks padaryti tai, ko nesugebėjo G. Bareschas.

Kas Voiničiaus rankraščio autorius?

Remiantis tuo, ką parašė J. M. Marci, rankraščio autorius galėjo būti XIII a. filosofas ir alchemikas Rogeris Baconas. Pats V. Voiničius savo atradimą būtent taip ir apibūdina – kaip R. Bacono užšifruotą rankraštį. Manote, byla baigta? Jokiu būdu ne. Dalykas tas, kad atsirado toli gražu ne vienas kandidatas, pretenduojantis į potencialaus teksto autoriaus titulą.

„Labiausiai man patinkanti versija skelbia, kad tas rankraštis yra iliustruotas paauglio ateivio dienoraštis, netyčia paliktas Žemėje prieš išskrendant į kosmosą“, – 2014 metais BBC naujienų kanalui sakė Ray Clemensas, Beinecke‘o bibliotekos prižiūrėtojas.

Voiničiaus rankraštį studijavę specialistai tvirtino, kad teksto ištakas reikėtų sieti su tokiomis kalbomis kaip senoji kornų, senoji turkų ar net actekų kalbų šeimai priklausiusi nahuatlių kalba.

Kai kurie laikėsi nuostatos, kad tekstą, imituodami įmantrų Tiudorų dokumentą, sukurpė Johnas Dee, karalienės Elžbietos I astrologas, ir alchemikas Edwardas Kelley.

Vėliau tokias teorijas mokslas atmetė.

2009-aisiais radioaktyvios anglies datavimo metodu pavyko išsiaiškinti, kad popierių, ant kurio parašytas tekstas ir nupiešti piešiniai, reikėtų datuoti XV amžiumi, veikiausiai 1404–1438 metų laikotarpiu, t. y. šimtu metų anksčiau, negu galėjo pasireikšti Elžbietos I laikais svarbūs asmenys. Vadinasi, rankraščio paslaptį reikia sieti su viduramžiais, o ne su Tiudorais.

Kai kurie Voiničiaus rankraščio tyrinėtojai manė, kad radioaktyviosios anglies metodu gautos išvados nutildys dėl knygelės kilmės kylančius ginčus. Deja, jie klydo. 2017 metais istorikas Nicholasas Gibbsas paskelbė, kad rankraštis yra moters sveikatos vadovas, arba, kaip pats paaiškino, „informacinė knygelė apie konkrečias gydymo priemonės, paminėtas viduramžių laikotarpio mokslo veikaluose; instrukcijos, kaip turi rūpintis sveikata visuomenėje gerbiamos moterys.“ N. Gibbso pasiūlyta versija sukėlė tam tikrą priešiškumą.

Savo teiginius istorikas grindė besimaudančių moterų piešiniais ir daugelyje vietų pasikartojančiais Zodiako ženklais. Ir vieno, ir kito buvo galima aptikti viduramžių Europoje parašytuose medicinos traktatuose. Nors N. Gibbso teorija pasirodė rimtu leidiniu laikomame žurnale „Times Literary Supplement“ (TLS), entuziazmo skaitytojams ji nesukėlė.

„Esu nuoširdžiai nustebusi, kad TLS tai publikavo, – netrukus po teorijos paskelbimo sakė Lisa Fagin Davis, JAV viduramžių tyrinėjimų akademijos vadovė. – Į Beinecke‘o biblioteką nusiųsta tokia teorija būtų tuoj pat sukritikuota.“

Voiničiaus rankraščio iššifravimas

2019 metų gegužę Voiničiaus rankraštis vėl atsidūrė dėmesio centre. Taip atsitiko, kai vienas akademikas, daugelio nuostabai, pareiškė, kad jam pavyko tai, kas niekam ligi tol nesisekė, – sėkmingai iššifruoti paslaptingąjį tekstą.

„Šifruojant tekstą, ne kartą norėjosi sušukti „Eureka!“, nusistebėti ir suglumti“, – sakė Bristolio universiteto mokslininkas Gerardas Cheshire‘is.

G. Cheshire‘is priėjo prie išvados, kad rankraštis – tai informacijos apie gydymą augalais, terapines maudynes ir astrologinius ženklus santrauka, sudaryta dominikonų vienuolių. Jis, esą, buvo skirtas Marijai Kastilietei, Aragono karalienei, Kotrynos Aragonietės senelio seseriai. G. Cheshire‘is paskelbė, kad tekstas buvo parašytas pirmoje XV a. pusėje dabar neegzistuojančia protoromanine kalba.

G. Cheshire‘is jokiu būdu nėra vienintelis mokslininkas, teigęs, kad Voiničiaus rankraštis yra parašytas kitados vartota kalba, o ne naudojant šifrą. Daugelis sutiko, kad tekstas turi visus natūraliai kalbai būdingus bruožus. Vienas iš jų – konkrečių žodžių vartojimas tik su konkrečiomis iliustracijomis.

Kad ir kaip būtų, G. Cheshire‘io teorija, lygiai kaip ta, kurią pasiūlė N. Gibbsas, nebuvo apsaugota nuo aršios kritikos. Ta pati L. Fagin Davis ir G. Cheshire‘io atradimus prilygino pretenzingoms, bet logikos stokojančioms nesąmonėms.

Ar Voiničiaus rankraštis – mistifikacija?

Yra ir dar vienas galimas atsakymas į ilgus metus narpliojamą rebusą, ir daugeliui jisai atrodo bene mažiausiai priimtinas. Kad mokslininkus apstulbinęs, ne kartą į aklavietę atvedęs tekstas taip ir neatskleis savo paslapčių, susitaikyti nesinori. Vis dėlto dar sunkiau yra pripažinti, kad mįslės atsakymas tiesiog akivaizdus – susijęs su žmogumi, kurio vardu rankraštis pavadintas.

Ne vieną dešimtmetį gyvuoja teorija, kad šis neva viduramžiškas rankraštis suvis nėra sukurtas viduramžiais. Kad jis – XX a. klastotė, kurią sumąstė ir pagamino ne kas nors kitas, o talentingasis Vilfridas Voiničius.

Gal dabar kilo klausimas, o kaip paaiškinti radiokarboninio datavimo metodu gautą rezultatą, kuriuo remiantis rankraštis buvo priskirtas XV a. viduriui. Na, popierius tikrai buvo pagamintais kaip tik tada, bet sklinda kalbos, kad V. Voiničiui tiesiog pavyko jo gauti, o kaip viduramžiais buvo gaminamas rašalas ir dažai, jis, be abejo, žinojo.

Taigi, mistifikacija, ar viduramžių literatūra? Išnykusios kalbos likučiai, ar beprasmiais kliedesiais išmarginti puslapiai? Tik vienas dalykas yra aiškus: Voiničiaus rankraštis išlaiko paslaptį, kuri lig šiolei jaudina. Vien pastaraisiais metais kilusios intrigos, padaryti pareiškimai, jų paneigimas ir kritika įrodo, kad toji paslaptis bent kurį laiką neišblės.