Kas yra Lochneso pabaisa? Štai ką apie tai gali pasakyti mokslas

Iki šiol visi teiginiai apie tokio gyvūno egzistavimą yra kilę iš žmonių liudijimų ir nuotraukų – bet nebuvo rasta jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių tokios būtybės egzistavimą.

Kodėl žmonės tiki Lochneso pabaisa?

Atmetus vieną liaudies pasaką apie šventąjį, datuojamą VI amžiumi, vienas pirmųjų Nesės liudijimų ežere ar šalia jo priklauso kriptozoologui mėgėjui Rupertui Gouldui. Kriptozoologija yra pseudomokslo sritis, kurioje žmonės siekia įrodyti mitinių būtybių egzistavimą – ir R.Gouldas 1934 m. vienas iš pirmųjų išleido knygą apie legendinį sutvėrimą – „The Loch Ness Monster and Others“ (liet. Lochneso pabaisa ir kiti).

Išėjus knygai ir išaugos žiniasklaidos susidomėjimu liudijimais apie pabaisą, R.Gouldą pasiekė laiškas, pasirašytas „pono D.Makenzie“ vardu ir prasidedantis Gerge'o Spencerio 1933 m. liudijimu apie „gyvūną, artimiausią drakonui ar kokiam priešistoriniam gyviui, kokį tik jis matė savo gyvenime“ – ir kurį jis pastebėjo važiuodamas palei Lochneso ežerą.

Po šio G.Spicerio aprašymo pasipylė daugybė panašių nepagrįstų pranešimų, dėl kurių Lochneso pabaisa – arba tiesiog Nesė – tapo vienu iš garsiausių pasaulio mitinių gyvūnų.

Pirmasis paminėjimas, kad tai yra būtent kažkokia pabaisa, užfiksuotas taip pat 1933 m. – Alexo Campbello straipsnyje, kuriame pateikiamas Aldie Mackay liudijimas, 2017 m. perspausdintas „The Inverness Courier“:

„Sutvėrimas linksminosi, visą minutę vartėsi ir nardė, jo kūnas buvo panašus į banginio kūną, o vanduo kaskadomis krito nuo jo ir urduliavo kaip kunkuliuojantis katilas. Tačiau netrukus jis dingo putų masėje. Abu žiūrovai prisipažino, kad visame tame buvo kažkas nemalonaus – nes jie suprato, kad čia nėra įprastas gelmių gyventojas, nes be savo milžiniško dydžio, žvėris, atlikdamas paskutinį pasinėrimą, sukėlė tokio dydžio bangas, kokias keltų praplaukiantis garlaivis“.

Ar įmanoma, kad Lochneso pabaisa egzistuoja?

Galimybė, kad egzistuotų dar nežinomas gyvūnas, kuris atitiktų tradiciškai nurodomą „pabaisos“ dydį ir elgseną, tikrai nedidelė.

Neturint išlikusių fizinių įrodymų – įskaitant šviežias liekanas, didelius dantis, kaulus ar įtartiną DNR – trečiosioms šalims sunku pagrįsti savo liudijimus.

Ežere kelis dešimtmečius vykdant paieškas sonaru, nebuvo gauta nė vieno parodymo, kuris aiškiai sutaptų su Lochneso pabaisos apibūdinimu. Dažnai ežero gilumoje nieko nebūdavo aptinkama išvis.

Ir nors esama daugybės nuotraukų, įrodyta, kad didelė jų dalis yra klastotės – o daugelyje kitų yra užuominų, reiškiančių klastojimą ar apgaulę.

Kas dar gali nulemti liudijimus?

Neįmanoma tiksliai nustatyti, kas įkvepia pranešimus apie Lochneso pabaisą.

Tais atvejais, kai labiausiai tikėtinas yra apgaulės scenarijus – kaip pavyzdžiui garsiuoju „chirurgo nuotraukos“ (žemiau) atveju, kuri buvo įrodyta kaip suklastota – reporteriai galėjo tiesiog pasinaudoti legenda, kad pelnytų žinomumą ar dėmesį.

„Chirurgo nuotrauka“ buvo paskelbta 1934 m. laikraštyje „The Daily Mail“ – ir daug vėliau paaiškėjo, kad tai yra apgaulė: nuotraukoje iš tikrųjų matyti žaislinis povandeninis laivas su primontuota galva ir kaklu.

Tais atvejais, kai žmonės tikrai mano, kad yra kažką matę, tai greičiausiai gali nulemti gamtos reiškiniai, iškreipiami aplinkybių (ar noro įžvelgti tai, ko nėra). Tai gali apimti gerai žinomų gyvūnų (pavyzdžiui, ungurių ar ruonių) pastebėjimus tokiomis gamtos ar orų aplinkybėmis, kad jie stebėtojui atrodo didesni – ar netikėtai atsiranda bangos.

Netikėtų pastebėjimų susiejimas su jūros gyvate ar didele, siaubinga pabaisa taip pat gali turėti ir kultūrinių priežasčių. Tyrimai rodo, kad taip, kaip liudijimuose apibūdinamos „pabaisos“, gali atitikti socialines tendencijas – pavyzdžiui, didėjančias visuomenės žinias apie dinozaurus ar senovinius jūrų roplius.

Tokia paleontologinė manija siautė ir XX a. pradžioje – ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl R.Gouldas niekada neįtraukė „pono D. Mackenzie“ liudijimo į Lochneso pabaisos tyrimus.

Parengta pagal „Science Aalert“.