Kaip „Simpsonams“ tai pavyksta – kas yra nuspėjamasis programavimas, kai filmai, knygos ir TV laidos numato ateitį (Foto, Video)

Likus devyneriems metams iki koronaviruso atsiradimo ir protrūkio, beveik į COVID panašios situacijos buvo vaizduojamos filme „Užkratas“, išleistame 2011 m.

Panašiai, animacinio serialo „Simpsonų“ serijos, pavadinimu „Niujorko miestas prieš Homerį Simpsoną“ (pasirodžiusioje 1997 m.), siužetas yra tam tikrais atžvilgiais klaikiai panašus į 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją.

Yra daug kitų išgalvotų įvykių iš įvairių knygų, filmų ir televizijos laidų, kurie tarsi nuspėja, kas vėliau nutiko realiame gyvenime, ir daugelis iš jų yra susiję su mokslu ir technologijomis. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas (DI), robotai ir virtualioji realybė.

Nuspėjamasis programavimas yra sąmokslo teoretikų sukurta teorija, teigianti, kad vyriausybė ar elito grupės naudoja išgalvotus filmus ar knygas kaip masinę proto kontrolės priemonę, kad gyventojai geriau priimtų planuojamus ateities įvykius.

Taigi, kiek tikėtina ši teorija? Ar mūsų vartojama žiniasklaida verčia mus ramiai toleruoti bet kokius pokyčius, kuriuos nori atlikti atsakingi asmenys, ar priimti dalykus, kurie atrodo keistai?

Kas yra nuspėjamasis programavimas?

Nuspėjamasis programavimas nėra mokslinė teorija, o samprata, sukurta priešininkų ir sąmokslininkų, manančių, kad pasaulį valdo totalitarinė „driežažmogių“ vyriausybė arba galinga blogio agentūra, klastojanti didelio masto įvykius, kad manipuliuotų žmonių nuomone ir toliau didintų savo dominavimą.

Sąmokslo teoretikai teigia, kad siekdama užkirsti kelią bet kokiam staigiam visuomenės pasipriešinimui ar priešiškai reakcijai, aukščiausioji totalitarinė organizacija populiariojoje žiniasklaidoje nuolat prideda subtilių nuorodų į planuojamus ateities įvykius, kad įvykiui įvykus iš tikrųjų, visuomenė jau būtų psichiškai pasiruošusi ir imli naujiems visuomenės pokyčiams.

Pirmą kartą šią sąvoką aprašė ir pasiūlė sąmokslininkas Alanas Wattas, nuspėjamąjį programavimą apibrėžęs kaip „subtilią psichologinio kondicionavimo formą, kurią teikia žiniasklaida, siekiant supažindinti visuomenę su planuojamais visuomenės pokyčiais, kuriuos turės įgyvendinti mūsų lyderiai. Jei šie pokyčiai bus įgyvendinti, visuomenė jau bus su jais supažindinta ir priims juos kaip natūralų progresą, taip sumažindama galimą visuomenės pasipriešinimą ir ažiotažą“.

Prognozuojamojo programavimo teorijos šalininkai, kiek nelogiškai, teigia, kad valdžia taip pat naudoja šią techniką, kad žmonės neprarastų pasitikėjimo jau sukurta sistema.

Jie teigia, kad pirmiausia valdžia suplanuoja sudėtingą situaciją, tada paslepia nuorodas į tai žiniasklaidoje, kad žmonės šiek tiek priprastų prie šių situacijų sukeliamų jausmų, o galiausiai, kai situacija iš tikrųjų susiklostys, žmonės kreipsis į vyriausybę ieškoti sprendimų.

Sąmokslininkai taip pat dažnai ginčijasi, kad nors vyriausybės jau turi savo sukurtos problemos sprendimą, jos sąmoningai laukia tinkamo momento sprendimui įgyvendinti, kad padarytų didžiausią žalą žmonių gebėjimui mąstyti savarankiškai.

Kai kurie tikintieji netgi teigia, kad nuspėjamasis programavimas iš tikrųjų yra labai pažangi DI forma, naudojama masių psichologiniam kondicionavimui.

Nereikia nė sakyti, kad tokio tipo argumentai yra kupini loginių klaidų, išgrynintos filmuotos medžiagos ir dokumentų, atviro melo ir visiško tinkamo mokslinio tyrimo ar griežtumo stokos. Taigi, kodėl kai kurie žmonės vis dar jais tiki?

Psichologai ir mokslininkai nuspėjamojo programavimo incidentus vertina kaip sutapimus arba tikėtinus scenarijus, pagrįstus tikrais tyrimais.

Pavyzdžiui, nėra taip sunku įsivaizduoti scenarijų, kai lėktuvas naudojamas kaip ginklas, ir parašyti knygą ar filmą su tuo susijusį siužetą, todėl kai panašus įvykis nutinka realiame gyvenime, sąmokslininkai tvirtina, kad ankstesnė knyga ar filmas buvo iš tikrųjų prognozė.

Ši tendencija vertinti įvykius kaip labiau nuspėjamus, nei yra iš tikrųjų, vadinama retrospektyvos šališkumu ir yra įprasta psichologinė reakcija į traumuojantį įvykį.

Tikėjimas nuspėjamuoju programavimu taip pat gali atsirasti dėl kadravimo šališkumo. Tai yra tada, kai kas nors priima sprendimą arba formuoja įsitikinimą dėl konkretaus informacijos pateikimo būdo, o ne dėl objektyvių faktų.

Daugelis žmonių tiki sąmokslo teorijomis klausydami, skaitydami ar stebėdami influencerius ar žiniasklaidos asmenybes, kuriomis pasitiki todėl, kad jie atrodo pažįstami, o ne todėl, kad buvo įrodyta, kad jie yra teisingi. Tuo tarpu, jei tokios idėjos pateikiamos kitaip arba kas nors, kuriuo jie nepasitiki, tikintysis gali padaryti kitokią išvadą apie informaciją.

Klaidingi faktai taip pat vaidina svarbų vaidmenį įtvirtinant, kai žmonės naudoja jau turimą informaciją kaip atskaitos tašką visoms vėlesnėms išvadoms.

Štai kodėl, pavyzdžiui, tikėjimas viena sąmokslo teorija dažnai sukelia tikėjimą vis daugiau sąmokslo teorijų, net jei vėlesni įsitikinimai prieštarauja bet kokiai logikai ir sveikam protui.

Tęsinys kitame puslapyje: