„Valstybė sukurta agresijai.“ Rusai laimingi. Neįtikėtina, kas dabar ten vyksta

Užkariavimo karas prieš Ukrainą suvienijo Rusijos visuomenę, kuri, nepaisydama ekonominių ir žmonių nuostolių, mielai tarnauja savo valstybės interesams. Apie tai rašo vienas garbingiausių JAV socialinių ir politinių žurnalų „The Atlantic“.

Leidinys pažymi, kad net ir palikus propagandą nuošalyje matyti, kad „Rusija išties atrodo stebėtinai vieninga“. Nepaisant daugiau nei pusės milijono žmonių nuostolių fronte ir beveik visiškos izoliacijos nuo Vakarų, Rusijos visuomenė nesuiro ir, priešingai, rodo aiškius socialinės sanglaudos ženklus.

„Vienas šio paradokso paaiškinimas yra tas, kad, skirtingai nei Vakarų valstybės, kurios raginamos ginti savo piliečių interesus, Rusijos visuomenė veikia turėdama vieną tikslą – tarnauti kariaujančios valstybės interesams“, – rašoma leidinyje.

Straipsnio autorius pažymi, kad per visą savo istoriją – nuo ​​mongolų viešpatavimo laikų iki XX a. imtinai, kai egzistavo totalitarinis sovietų režimas – Rusija neturėjo valdžios paskirstymo ir civilizuotos politinės konkurencijos mechanizmų. Žmonės buvo mokomi, kad individas yra niekas prieš visuomenės, tai yra valstybės, interesus.

„Šis kolektyvinis pavaldumas, kurį įkūnija Rusijos valstybė, yra priežastis, dėl kurios V. Putinas taip lengvai galėjo mobilizuoti visuomenę karui. (...) Tie patys dalykai, kurie trukdo Rusijai taikos metu, yra jos autoritarizmo nelankstumas, jos centralizuota valdymo sistema, jos represijų mechanizmas iš viršaus į apačią ir komandinė ekonomika – tampa pranašumu konflikto laikotarpiais, nes leidžia vyriausybei greitai ir negailestingai mobilizuoti visuomenę ir pramonę karo reikmėms, kompensuojant technologinį atsilikimą ir socialinę atomizaciją, kas būdingi šaliai kitu laiku“, – rašo „The Atlantic“.

Bent jau dalis Rusijos visuomenės iš karo turi tiesioginės naudos. Savanorių karių atlyginimai yra bent aštuonis kartus didesni nei šalies vidurkis. Vienkartinių išmokų mūšyje žuvusiems sužeistiesiems ar jų artimiesiems užtenka anksčiau neturėtiems butams, automobiliams ir kitoms brangioms prekėms įsigyti.

Rusijos žiniasklaida, tiek oficiali, tiek neoficiali, pilna tokių istorijų kaip Aleksejaus Voronino atvejis, kuris nesigaili, kad kariavo Ukrainoje ir ten prarado dalį kojos. „Dabar aš viską turiu“, – sako jis žaisdamas vaizdo žaidimą. Jo mama sutinka, kad jos sūnui pasisekė – jis „užlipo tik ant minos“, o keli jo kolegos kariai žuvo.

„Užuot protestavę prieš karą, kuris tiesiogine prasme žudo jų artimuosius, jaunieji rusai šiandien stoja į eilę žiūrėti į užgrobtus NATO tankus ir plūsta į patriotinių dainininkų koncertus. Jų beveik religinis užsidegimas ir įkarštis atrodo tikras. Daugiau nei pusė rusų išreiškia nuomonę, jog jų šalis juda teisinga kryptimi“, – rašo žurnalas.

Publikacijos autorius perspėja, kad karo padėties ir paklusnių Rusijos žmonių „nešventa simbiozė“ yra bloga žinia laisvajam pasauliui. Tai reiškia, kad Rusija gali neribotą laiką atsiduoti ekspansinei manijai, ypač turint omenyje nuolatinę Vakarų eskalavimo baimę.