Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Pasaulis |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Daugelis vadovybių — taip pat ir Rusijos — stengiasi negrįžtamai iškreipti savo piliečių pasaulio suvokimą. Įtikinti, kad visa, kas ypatinga, iš tiesų normalu, „nieko tokio“. Nuolatinis mainymasis „nieko tokio“ vertinimais — ne tik spontaniška grupinė psichoterapija, bet ir savotiškas bendrininkavimas: kol žmonės vienas kitą taip įtikinėja, jie nepradės protestuoti. Didžiąja dalimi dėl to Putinas* kalba, kad Rusijoje niekada nebuvo palaimingų laikų. O propagandistė Margarita Simonjan įtikinėja, kad nenutiks „nieko tokio baisaus“, jei valdžia nuspręs kaip ultimatumą Vakarams susprogdinti branduolinę bombą virš Sibiro. Nuvertinančios manipuliacijos valdžiai teikia labai konkrečią naudą. 2014 metais mokslininkai atliko eksperimentą. Jie sumodeliavo situaciją, kai du diktatoriai vykdo nepopuliarią politiką. Tačiau vienas įspėja piliečius — tokius pat eksperimento dalyvius — apie pasekmes, o antrasis apsimeta, kad nieko ypatingo nevyksta. Galiausiai būtent nuvertinimas leido antrajam diktatoriui išvengti atsakomybės, o pirmą „nubaudė“ liaudies nepasitenkinimas. Sunku pasakyti, ar iš tiesų dauguma žmonių tiki, kad „nieko tokio nevyksta“, ar labai nori tikėti, ar apsimeta tikį. Tačiau tai ir nėra taip svarbu — svarbu elgesys. Nuolatinis grėsmių ignoravimas skatina žmogų gyventi trumpa distancija, be ilgalaikių strategijų. Ir panašu, kad toks požiūris į gyvenimą suprantamas: jie nuolat kalba apie siaurą planavimo horizontą ir sarkastiškai pašiepia pareiškimus apie Rusijos valstybės stabilumą — girdi, „viskas stabiliai blogai“. Psichologai nesutaria, ar galima amžinai apsimetinėti, kad nieko tokio nevyksta, visgi ilgalaikis neigimas tikrai apsunkina pasekmes visuomenei (vienas, du, trys, keturi, penki, šeši). Nikolai Epplé savo knygoje „Nepatogi praeitis“ rašė, kad visuomenė dažnai atsisako kalbėti apie represijų aukas, kad nesugriautų visuomeninio pasaulio. Tarkime, būtent taip pasielgė Ispanija — ir trumpojoje perspektyvoje tylėjimas nesukliudė pereiti nuo autoritarizmo prie demokratijos. Tačiau paskui paaiškėjo, kad visuomenės tylėjimą garantavęs „Franko parankinių amnestijos įstatymas“ sukliudė dešimčių tūkstančių aukų giminaičiams gauti priklausančias kompensacijas ir netgi sužinoti, kur palaidoti jų artimieji. Trumpiau tariant, siekiant galutinai įveikti bet kokias problemas, jas pripažinti visgi būtina. Ilgai manyta, kad nustoti ignoruoti situaciją žmonės gali tik tada, jei problemos paveikia juos tiesiogiai. Tarkime, Orsko valdžia galėjo kiek tinkama gyventojams paskoti apie Uralo upės dambos patvarumą — ir jie būtų galėję tikėti ja arba elgtis taip, lyg tikėtų. Bet 2024 metų pavasarį damba sugriuvo — ir tikrovę neigti tapo neįmanoma. Remiantis tokia logika, panašu, buvo sumanytos ir Vakarų sankcijos prieš Rusiją: girdi, vos tik rusai tiesiog susidurs su sunkumais, jiems taps paprasčiau nustoti tylėti (štai čia jau pasakojome apie visą tokio sumanymo keliamas abejones). Iš tiesų žmonės geba neigti ir nuvertinti netgi savo kančias. Tyrėjų nuomone, tai veikiau prioritetų klausimas: svarbu suprasti, kaip patys žmonės įvertina savo tylėjimo ir kalbėjimo riziką ir naudą. Yra labai daug sistemų, kurios turėtų numatyti, kokiomis situacijomis „nieko tokio nevyksta“ saviguoda nebeveikia. Tarkime, CŽA svetainėje yra straipsnis su daugybės panašių metodikų apžvalga. Informacijos analitikos sistemos automatiškai šukuoja milijonus žiniasklaidos publikacijų ir įvertina „bendrą kontekstą“: ar šalyje yra legitimumo krizė, ar vykdaomi įsakymai ir kaip operatyviai valdžia reaguoja į visuomenės poreikius. Manoma, kad jeigu šių trijų rodiklių lygis žemas, žmonėms kur kas paprasčiau nutraukti tylėjimo ratą. Ir krizę gali paskatinti netgi kažkoks iš pirmo žvilgsnio mažareikšmis įvykis. Bet paskui prasideda niuansai. Netgi šalyse, kur tokia sistema geba atlikti sąžiningą vertinimą, prognozių tikslumas neviršija 90 %. O visuomenėse, kur nepriklausoma žurnalistika ir akyvizmas praktiškai sunaikinti, ne tik pašaliniams stebėtojams, bet netgi patiems piliečiams sunku suprasti, ar šalyje egzistuoja legitimumo krizė ir ar gerai veikia valstybės valdymas. Jau minėtas sociologas Stanley'is Cohenas rašė, kad neigimas — vienas iš patvariausių reiškinių, leidžiančių mums ramiai gyventi neteisybių pilname pasaulyje. Jo nuomone, jokia krizė ir jokia bloga naujiena negali ilgam sudrebinti visuomeninio abejingumo. Ir tai teisinga tiek Rusijai, tiek ir Vakarams, o ir iš viso bet kam. Tačiau šiam pokalbiui, atrodo, kol kas niekas nepasirengęs. Netikėtas atradimas, kurį padarėme, rengdami šį laišką1930 metų balandžio 18 dieną BBC radijo laidų vedėjas vakarinėje naujienų laidoje paskelbė, kad pasaulyje tiesiog ničnieko nevyksta. Likusį eterio laiką grojo Vagnerio koncerto Buckinghamo rūmuose įrašas. S. Lebedenko
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis. ▲
|