Gal atrasite minutę pakalbėti apie mūsų viešpatį ir gelbėtoją Dionisą? Paryžiaus Olimpiados atidarymo ceremonija menotyrininko požiūriu (Video)

Ten pat ir vynuogienojai ir vynuogės. Atsimenate pirmąjį Kristaus stebuklą – vandens pavertimą vynu? O ir eucharistija susideda taip pat ir iš vyno. Taip sakant, ritualinis vidinis suvartojimas.

Kančios ir mirties su prisikėlimu motyvas irgi bendras. Leidimasis požemių pasaulin. Viena iš tradicinių, konkrečiau Rytų, Prisikėlimo ikonografijų — būtent nusileidimas į Pragarą, kur prisikėlęs Jėzus iš Pragaro išveda Adomą, Ievą ir kitus to vertus, dėl krikščionybės nebuvimo negalėjusius būti išgelbėtus kai gyveno, o gal ir apskritai visus.

Kas dabar, be filologų-klasikų, pamena, pavyzdžiui, kad „aistrų“ sąvoka tiesiogiai perėjo iš helenistinės religijos į krikščionybę?

Krikščionybė sugėrė antkinę tradiciją, tačiau niekados lig galo to nepripažino. Tai yra, iš tiesų įžvelgę Paskutinę vakarienę, nelabai stipriai suklydo. Bendros ritualinės puotos simbolizmas — labai įprastas europietiškai kultūrai.

Vienu žodžiu, klaida nėra klaidinga, o tiedu, palaidūnas Bakchas ir keistuolis Judėjos Karalius, žadėjęs, kad viskas bus kitaip, — ne šiaip panašūs, o giminiški. Štai, apaštalas Paulius, irgi liepė džiaugtis, ką mes ir padarėme. Tad, nesisielokite. Be to, šis įvykis labai keistai paveikė galvas, lyg karvė visą ХХ ir ХХI amžių nuliežė. Dievaži, kaip vadovėlyje: antika — atgimimas — Nauji laikai, tik jų mes dar nesimokėme.

Ir, beje, jeigu kai kurie tikintieji supainiojo bakchanaliją su Paskutine vakarine, galbūt su jais kažkas ne taip?

Ritualiniai pateisinimai

Dėl lygintos su Paskutine vakariene scenos, Thomas Jolly atsigynė nuo kritkų, pareikšdamas, kad tai dionisijų scena. „Idėja buvo sukurti didingą pagonišką šventę, susijusią su Olimpo dievais. Niekada nerasite manyje ar mano darbuose siekio ką išjuokti ar apjuodinti. Norėjau padaryti ceremoniją, kuri gydo ir taiko. O jeigu mūsų darbas bus panaudotas vėl įplieksti neapykantą ir atskirtį… tai bus itin liūdna“.

Pateisinimų detalės publikuotos daug kur, tačiau nieko konkretaus. Pagarba autoriams, — laikėsi, paslapties neišdavė. Nurodė kūrybos laisvę ir inkliuzyvumą.

Dioniso dainelė

Jautri, kone infantiliška dainelė apie gyvenimą nuogam, skambanti iš apnuoginto, ne itin jauno, maksimaliai nesportiško sudėjimo dainininko Philippe Katerine lūpų, turėjo sutaikyti visus įžeistuosius. Nes jis apdainuoja pamirštą olimpinių žaidynių rekonstruktoriaus Kuberteno (o visai ne antikinį!) mitą, kad kariauti olimpiados metu neverta.

Joje kalbama apie tai, kad nuogam ir ginklo nėra kur paslėpti, ir turtas nesiskiria nuo skurdo.

Bet kas gi klauso! Visi tik paveikslėlius žiūri.

Štai tekstas, įvertinkite. Arba paieškokite jame priekaištų krikščionybei.

Nuogi

Ar būtų karai, jeigu liktume nuogi?

Ne

Kur galima paslėpti būtų ginklą, jeigu nuogas?

Kur?

Žinau, apie ką galvoji.

Ne

tačiau nemanau, kad tai gera idėja.

Aha…

Nebus nei turtingų, nei skurdžių, kai vėl būsime nuogi.

Taip

Nesvarbu, tu liesas ar storas, tu tiesiog nuogas.

Taip?

Gyvenkime taip, kaip gimę

Nuogi

Gyvenkime taip, kaip gimę

Nuogi, tiesiog nuogi

Nuogi, tiesiog nuogi

Kaip gyvūnai, kurie niekuomet nepersistengia,

Jie mato, kad mes pernelyg panašūs

Į paltus vilkinčias beždžiones

Į skrybėlėtus pelikanus.

Šlykštu!

Tiesiog nuogi

Likime nuogi

Tiesiog nuogi

Nebūtų karų, jeigu liktume nuogi

Ne

Mes visi seserys ir broliai, kai nuogi?

Mmmm…

Tai gyvenkime, kaip gimėme

Nuogi

Tai gyvenkime, kaip gimėme

Nuogi, tiesiog nuogi

Nuogi, tiesiog nuogi

Tiesiog nuogi

Tiesiog nuogi

Tiesiog nuogi

Beje, jeigu, kaip ir aš, galvojate, kodėl dainininkas buvo žydras. Netiesa, kad žydro Dioniso niekur nėra. Jį galima išvysti Getty kolekcijos paveikslėlyje — režisierius veikiausiai jį parodė tam, kas turėjo užsiimti grimu ir kostiumais. O jam, turbūt patiko žydros spalvos idėja. Spoileris: iš tiesų jis visai ne žydras, tai baltas kararo marmuras.

Menas laikyti galvą

Ir dar apie vieną detalę, dėl kurios kai kas, nesigilindamas į detales, įsižeidė. Apie Mariją Antuanetę, rankose laikančią savo nukirstą galvą.

2024 metų vasaros Olimpiados Paryžiuje atidarymo ceremonijos meno vadovas ir režisierius Thomas Jolly televizijos kanalo BFMTV eteryje kritikams atsakė: „Aš norėjau sukurti ceremoniją, kuri gydo ir sutaiko“. Kalbėdamas apie ariją Antuanetę, jis pažymėjo, kad „norėjo būti kuo teatrališkesnis“ ir „hiperbolizuotai parodyti, kad esame meniniame pasirodyme ir jau tikrai nešloviname to mirties įrankio, kokiu yra giljotina“. „Mes sekėme įkandin upės ir istorijos tėkmės. Eidami pro Conciergerie nutarėme prisiminti Prancūzijos revoliuciją. Marija Antuanetė — popkultūros dalis.

Kas gi dar laiko galvą rankose? Šventasis Dionisas, Saint-Denis, štai kas. Pirmasis Paryžiaus vyskupas, netekęs galvos ant Monmartro (išvertus, kankinių kalno). Tiksliau, pusiaukelėje, nes kareiviai pavargo. Jis pakėlė nukirstą savo galvą ir kopė toliau. Tiesa, jam buvo kiek lengviau, nei kam kitam tokioje situacijoje, nes jam padėjo angelas. Viršūnėje jis apiplovė galvą šaltinyje, paskui nusileido dar porą kilometrų šiauriniu šlaitu ir tik paskui jau numirė galutinai. Paskui toje vietoje buvo pastatyta abatija ir bazilika Saint-Denis, tapusi Prancūzijos karalių laidojimo vieta. Marijos Antuanetės likimo iroanija ta, kad būtent Saint-Denis kefaloforas (galvanešys) buvo Paryžiaus globėjas ir jam pašvęsta bažnyčia — Prancūzijos valdovų laidojimo vieta.

Nukirsta Marijos Antuanetės galva — jau seniai yra kičas ir pop-simbolis. Budelio parodyta nukirsta galva pagimdė daugybę replikų: graviūros, atvaizdai vaško figūrų muziejuje, porcelianinės lėlės ir skuduriniai žaisliukai.

Šventasis, rankose laikantis savo galvą — visgi nemirtingumo patvirtinimas. Ir beje, būtent tarp prancūzų šventųjų buvo populiariausias galvos nešiojimas po nukirtimo.

Galų gale nustosim vaikščioti ratu!

Absoliučiai žvaigždiškas autorių grupės sudėtis, be puikaus vadovo Thomas Jolly — scenaristė Fanny Herrero, rašytoja Leïla Slimani (Gonkūrų premija), teatro režisierius Damien Gabriac ir istorikas Patrick Boucheron — scenarijų kūrė nuo 2022 metų gruodžio. Šou įgyvendinimu paskutinius metus užsiėmė jau kiti žmonės.

Šventės istorijos konsultantas buvo vienas iš įdomiausių šiuolaikinių istorikų, Patrickas Boucheronas. Vidurinių amžių ir Renesanso specialistas, Collège de France profesorius, tyrinėjo Makiavelį, redagavo bestselerį „Pasaulinė Prancūzijos istorija“, nuo 2016 metų aktyviai dirba su įvairiomis medijomis, be viso kito, kanale FranceCulture prodiusuoja ir veda laidą Matières à penser, televizijos kanalo Arte populiariose dokumentikos serijose Quand l'histoire fait dates dirba su kolektyvine atmintimi, ten pat nuo 2021 metų kuria programą Faire l'histoire (Daryti istoriją), jam taip pat priklauso programa „Istorija“ kanale FranceInter. Tai žmogus, iš tiesų tyrinėjantis ir pasakojantis, kaip veikia istorinė atmintis ir kaip funkcionuoja istorija kaip mokslas. Skaito kursus apie tironiją ir apie meilę.

Komentuodamas asmeninį, kaip istoriko, indėlį, Patrickas Boucheronas dievažijasi nenorėjęs „istorijos konsultanto“ vaidmens, ganėdinosi tuo, kad pateikia žinias kitiems, idant šie galėtų įgyvendinti jas scenoje. Jo asmeninė idėja — kurti pasakojimus apie erdves, kas, akivaizdu, jam pavyko. Jis nenorėjo jokios istorinės rekonstrukcijos, jokių pamokymų, jokių tradicijų neliečiamumo („Autorių grupėje aš nebūtinai buvau tas, kuris daugiausiai siekia dauginti istorines aliuzijas“).

Apie atidarymą jis pasakė: „Pirmą kartą mes nevaikščiosime ratu“. Jis ir jo kolegos sumanė „ilgas, daugiau, nei šešių kilometrų eitynes Senos vaga per miesto centrą, pro kelias žinomiausias vietas šalies istorijoje, mobilizuojančias aplink istoriją dvylikoje scenų tris tūkstančius šokėjų iš visų visuomenės sluoksnių, siekiant patvirtinti, kad „mes vis dar galime gyventi drauge“. Boucheronas žadėjo „gyvą spektaklį“, kuris sudauš ir permąstys nacionalinį naratyvą.

Jis siekė įveikti prietarus: ne niekinti juos, o sutikti аkis į akį, išversti išvirkščius. Dramaturgija siekta parodyti kitą scenos pusę, pademonstruoti tokio miesto, kaip Paryžius įvairovę, tankumą, sudėtingumą ir, svarbiausia, konfliktiškumą.

Taigi, Patrickas Boucheronas — ne tik populiariosios „Pasaulinės Prancūzijos istorijos“ autorius ir medijų atstovas, ir ne tik masinėje kultūroje besiorientuojantis žmogus, kelių sėkmingų televizijos kanalo Arte programų vedėjas, bet ir Leonardo specialistas. Tai yra, paprastai ten nebuvo pasakyta nė žodžio.

Galvokite dabar, ką norite.

Tata Gutmacher
republic.ru