Gal atrasite minutę pakalbėti apie mūsų viešpatį ir gelbėtoją Dionisą? Paryžiaus Olimpiados atidarymo ceremonija menotyrininko požiūriu (Video)

2024 metų Olimpiados atidarymo ceremonija Paryžiuje sukėlė nemažai ginčų atvaizdas, primenantis garsųjį Leonardo da Vinci paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Daugelis šią sceną priėmė kaip krikščionybės įžeidimą. Ir tai pasakytina ne tik apie pranešančius apie tikinčiųjų jausmų įžeidimą.

Va, štai jau nemaniau sulauksianti. Galų gale visas pasaulis užsipuolė Dionisą, mūsų dievą. Tai galėjo įvykti tik Prancūzijoje. Vyndarystės ir vyngėrystės dievas sukėlė skandalą, atidarydamas kaip ir sveiko kūno šventę.

Tačiau ir kūno sveikumas čia ne toks vienareikšmis, ir Dioniso įgaliojimai vien girtuoklyste neapsiriboja.

Žmogaus kūno atsparumo ribų tikrinimo didžiajame sporte teisingumas seniai kelia klausimus ir, panašu, jau niekas neabejoja, kad aukštų pasiekimų sportas su ekstremaliais fiziniais krūviais, besiribojančiais su organizmo fiziologinėmis galimybėmis, sveikatos neprideda.

Didysis sportas, kaip kokios nors šalies „liaudies ūkio“pasiekimų retransliavimas irgi taip neatitinka tikrovės, kad žmonės, regis, už savo šalies komandas serga labiau iš įpratimo ir tingumo, galimybę kažką pasiekti deleguodami tiems patiems, neretai perkamiems už pinigus, sportininkams.

Šiaip ar taip, olimpiados — būdas pataisyti/sukurti/įtvirtinti valstybės vaizdą pasaulio akyse.

Tad, kalba ne apie sportą. Kalba apie simbolius. Pavyzdys, kurį tyrinės kultūros istorikai ir režisieriai.

Tai mums, skaitantiems rusiškai, pasirodė, kad tik mūsų tradicinių vertybių sergėtojai metėsi gelbėti europietiškos kultūros garbę. Tačiau ne, metėsi gelbėti ir prancūzai, ir vokiečiai, ir lenkai, ir pats Vatikanas.

Dievas nesiduoda išjuokiamas

Su šia apaštalo Pauliaus citata Apaštališkosios stačiatikių cerkvės vyskupas Grigorijus Machnov-Vaitenko (dabar paskelbtas užsienio agentu) 2016 metų lapkričio 18 dieną stovėjo vienasmeniame pikete ant Griboedovo kanalo krantinės, netoli nuo Nevos prospekto, reikalaudamas atšaukti RF BK 148 straipsnį apie „tikinčiųjų jausmų įžeidimą“. Jam, kaip ir daugeliui tikinčiųjų, ši mintis akivaizdi.

Tačiau šį kartą įsižeidė ne vien rusiško informacinio burbulo žmonės. Aprėptis neįtikėtina, nuo „Pirmojo“ ir kitų valstybinių kanalų iki paties Elono Musko! Įvairių šalių dešinieji politikai, pradedant Marine Le Pen, kas logiška, nors ir keista. Prancūzijos vyskupų konferencija (CEF) pakomentavo pirmoji, reikšdama „giliausią apgailestavimą“ dėl „pajuokos ir pasityčiojimo iš krikščionybės“ ir pareiškusi, kad „provokacija ir perdėjimas“ suneramino krikščionius visuose kontinentuose ir netgi sulaukė solidarumo iš kitų religijų pusės. Juos palaikė Vatikano kurijos arkivyskupas Vincenzo Paglia, pasmerkdamas „šventvagišką tyčiojimąsi iš švenčiausių krikščionybės momentų“, kas išniekino brolybė, laisvės, lygybės ir pagarbos „aukštą olimpinį idealą“. Gal tik popiežius Franciskas pratylėjo…

Suprantama, Tarptautiniam olimpiniam komitetui teko teisintis. Ir suprantama, pasiteisinimai nelabai pagelbėjo.

Update failed?

Vienos mano pažįstamos katalikės komentaras buvo paprastas: „Kas žino, jei Viešpats įsikūnytų dabar, gali būti, jis įsikūnytų moters ar gender-fluidiškame kūne“. Ir dar frazė: „Ne, mano tikėjimo tai jokiu būdu paliesti negali“.

Teiginys, kad žmogus mato tik tai, apie ką žino, žinoma, yra sudėtingų suvokimo procesų supaprastinimas. Tačiau kognityviniai nusistatymai yra svarbūs, tai yra, žmogui būtina teikti preferencijas informacijai, kuri patvirtina jo įsitikinimus, ir ignoruoti jiems prieštaraujančius.

Turima omenyje, kad krikščionybės gal ir nereikia skubėti naujinti, dėl jos galima nesibaiminti, kol bet kurioje užstalėje daugelis tikisi išvysti — ir mato paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais.

Ar toks pasipiktinimo lygis reiškia, kad visas pasaulis pamažėl juda dešinėn, tradicionalizmo link? Ar tai tiesiog laukiamas atsakas į režisieriaus žaidimo pasą?

Laikas parodys.

Kas buvo toji Scena Senoje?

Sprendžiant iš kunkuliuojančių diskusijų, žmonija pavargo nuo paveikslėlių be pavadinimų ir jai trūks plyš reikia parašo. Paskutinės vakarienės idėja buvo transliuojama lygiai lig tol, kol kažkas socialiniame tinkle 𝕏, buvusiame tviteryje, pareiškė, kad tai netgi visiškai kas kita, o būtent, paveikslas iš Musée Magnin kolekcijos Dižone su antikinių dievų puota. Truputį vėliau vienas, kitas, dar keli trumpi įrašai 𝕏, pranešė naują vardą. Galiausiai žurnalistas Jerome Godefroy suformulavo rišliau:

Tai nesusipratimas. Tai netgi ne šventvagystė (kas būtų visiškai leistina pasaulietiškoje šalyje), nes ginčijama atidarymo ceremonijos scena nėra aliuzija į Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“ iš Evangelijos.

Scena su žydru Dionisu (Philippe Katerine), šokiravusi kai kuriuos katalikus, iš tiesų buvo įkvėpta XVII amžiaus Utrechto karavadžizmo mokyklos olandų dailininko Jan van Bijlert paveikslo, eksponuojamo Magnin muziejuje Dižone. Tai „Dievų puota“.

Jame pavaizduotas Dionisas ir satyras priešais Olimpo dievų ir deivių stalą. Tai keistai panašu į Paskutinę vakarienę, tačiau ši scena Senos pakrantėje nėra Kristaus Paskutine vakariene. (Ça ressemble étrangement à la Cène mais cette scène le long de la Seine n’est pas la Cène, originale puikus omonimiškų žodžių žaismas.)

 

Vieninteliai žmonės, kurie gali gali būti šokiruoti, — graikų-romėnų antikinių religijų išpažinėjai. Jų nėra daug, ir mes seniai apie juos nieko negirdėjome.

Šiek tiek vėliau, kai buvo išverstas, naujas parašas pasklido rusakalbiuose tinkluose.

Tad, kas gi tai buvo?

Kaip ekskursijas praktikuojanti menotyrininkė pastebėsiu, kad vaikščiojimas po muziejų be lentelių neišmanančiam žmogui — žiauru ir nežmogiška. Kaip į produktų parduotuvę be kainų eiti! Taip kai kas nemoka vertinti šiuolaikinių meno kūrinių, jeigu nežino kainų, tas, deja, pasakytina ir apie kai kuriuos profesionalius galeristus.

Mes visi klausiame: kas? kas autorius?

Mums nejauku tiksliai nežinoti. Roland Barthes dar 1967 metais paskelbė autoriaus mirtį. Norėjote laisvės — štai ir gyvenkite pasaulyje be vertybių ir kainų ir visiška nuomonės laisve bet kam priskirti ką panorėjus.

Mane, kaip knygišką žmogų ši istorija labai paguodė. Neišgyvens žmonija be užrašų. Ir bus mums, menotyrininkams, darbo.

O juk mokykloje mokė apie surinktinį atvaizdą? Mokė? Štai taip ir čia. Gyvų ir atgaivintų paveikslų metas baigėsi XVIII amžiuje. Gi čia yra įvairios aliuzijos. Štai keli vaizdai iš Luvro.

Ir galiausiai, italų dailininko Paolo Veronese ir jo mokyklos teptuko paveikslas „Vestuvės Galilėjos Kaanoje“, irgi iš Luvro, apjungiantis savyje visus numanomus perskaitymo lygius. Tai ir nesuprantanti kas ir kaip liaudis pakrantėse, ir reikalais užsiėmę tarnai, ir tiesiog susirinkę akis paganyti, ir sakralus įvykis, kuris absoliučiai neprivalo būti sakraliu visiems šalia atsidūrusiems.

Tačiau prie visų oficialių spaudos pranešimų apie šias Olimpines žaidynes amžiams pritvirtintas anksčiau niekam, išskyrus specialistus, nežinomas Nyderlandų autorius iš Magnin muziejaus Dižone. Tas atvejis, kai nežinai, užjausti saugotojus ar sveikinti juos. Per kelias dienas cituojamumas padidėjo keleriopai, kas bet kuriam muziejui naudinga.

Dionisas = Kristus?

Tačiau priminsime, kad Dionisas ir Kristus daug artimesni vienas kitam, nei atrodo dabar. Dioniso kultas ir jo simbolizmas krikščionybėje visada prasiskverbia. Pradėkime kad ir nuo ritualinės vyno reikšmės.