Tačiau kodėl, iš tiesų, būtent su Mordoru buvo lyginama SSRS, o dabar ir Rusija? Ir ar pajėgs rusai kada nors atsikratyti palyginimo su „orkais“?

Aliuzijas į šią trilogiją darė ir Zelenskis, ir jau buvęs (o tuomet — veikiantis) Ukrainos gynybos ministras Aleksejus Reznikovas, ir rusų liberalai: visi jie, žinoma, lygina rusų valdžią su tironišku šios išgalvotos valstybės režimu. Bet itin dažnai apie Mordorą kalba provalstybinė Rusijos žiniasklaida ir ekspertai, ironiškai nurodydami neva įgimtą Vakarų visuomenės „rusofobiją“ (vienas, du).

Tačiau kodėl, iš tiesų, būtent Mordoras? Ir ar pajėgs rusai kada nors atsikratyti palyginimo su „orkais“?

MORDORAS

Pamiršusiems (arba neskaičiusiems ir nežiūrėjusiems) priminsime, Mordoras — Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno romano „Žiedų valdovas“ pagrindinio piktadario Saurono blogio karalystė.

Romanas išleistas 1954–1955 metais, šaltojo karo įkarštyje. Ir beveik iš karto išpopuliarėjo jo, kaip politinės alegorijos, interpretacija: „laisvosios tautos“ (žmonės, elfai ir kiti) — tai Vakarai, o Mordoras ir jo gyventojai orkai — tai SSRS vadovaujamas Rytų blokas.

Pats Tolkienas tokią interpretaciją neigė. Komentuodamas Saurono panašumą į Staliną, jis rašė: „Aš visiškai neigiu tokį perskaitymą. Siužetas buvo sumanytas gerokai prieš Rusijos revoliuciją. Tokia alegorija mano mintims visiškai svetima“.

Nepaisant to, palyginimas prigijo. Taip pat ir SSRS, kur pirmasis knygos vertimas buvo išleistas 1982 году: vertėjai neabejojo, kad „Mordoras — tai Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos hibridas, apie tai buvo kalbama, kaip apie savaime suprantamą dalyką“.

Po SSRS griuvimo šią interpretaciją atgaivinti padėjo amžiaus pradžioje Peterio Jacksono pasirodžiusi „Žiedų valdovo“ ekranzacija. Netruksu teminiuose formuose pasirodė pirmieji juokeliai Rusijos-Mordor ir rusų-orkų tema. O po Krymo aneksijos 2014 metais jie buvo visur.

„Šią analogiją aš seniai apmąsčiau, — rašė žurnalistas Leonidas Beršidskis 2014-ųjų gale. — Kuomet 2012 metais dirbau Kyjive, mes su kolegomis juokavome, kad Ukraina labai panaši į hobitų gimtinę Shirą, o putiniška Rusija  — į Mordorą, puikioje šalyje išdarinėjanį piktąją magiją“. 

Kodėl Rusiją vadina Mordoru?

Tai, žinoma, ne daugiau, nei įžeidimas. Tačiau visgi ir įžeidimai turi savo prasmę.

Įžeidimas — ultimatyvaus atokumo, atsiribojimo išraiška. Visuomet pastebėtina ką būtent įžeidinėjantis pasirenka įžeidimo „tema“: tai gerokai daugiau pasako apie jį, nei apie įžeidžiamąjį. Tarkime,Vladimiras Putinas* vadina Vakarus „melo imperija“ — ne kvailumo, ne išsigimimo, ne dar ko nors, o būtent melo. Iš daugybės galimų binarinių opozicijų reikšmingiausia pasirodo „tiesa — melas“.

Kokia opozicija pateikiama įžeidimu „Mordoras“? Čia viskas ganėtinai paprasta: individualumas — masiškumas. Kiekvienas Tolkieno herojus, nuo hobito Frodo iki miško tautos – entų – atstovo Fangorno, — ryškios asmenybės. O orkai — nediferencijuota masė, absoliuti jų dauguma be savo charakterio, jie tik nemąstantys Saurono įnagiai.

Prie Rusijos, kaip beveidės masės suvokimo Vakaruose nemenkai prisideda jos nušvietimas medijose. Yra labai nedidelis žurnalistų ir ekspertų ratas — gal penkiolikos-dvidešimties žmonių — kurie savo publikacijomis ir komentarais užduoda bendrą šio nušvietimo toną.

Dažniausiai Rusija juos domina išskirtinai kaip tarptautinės politikos veikėjas: ji kažko „nori“, kažko „siekia“, kažką „palaiko“, su kažkuo „nedraugauja“. Ji pateikiama kaip monolitas, praktiškai Vladimiro Putino sinonimas. Kalbant apie JAV ar ES, reikia visuomet atminti, kad jas sudaro skirtingos interesų grupės. Rusijos atveju (o taip pat, pavyzdžiui, Kinijos) analogiškos grupės išoriniams stebėtojams menkai matomos.

Šią problemą pastebi ir kritikuoja tyrėjai (kartą, du, tris), tvirtindami, kad žiniasklaidos sukurtas Rusijos vaizdas skiriasi nuo realaus. O jis reikalingas, kaip ir bet koks kitas „svetimo vaizdas“, ne tam, kad būtų atspindėta tiesa, o siekiant pabrėžti savo pranašumą.

Toks Rusijos pozicionavimas tiesiogiai veikia tarptautinius santykius. Tarkime, neseniai vykusius politinių kalinių mainus daugelis stebėtojų (tiek vakariečiai, tiek ir nepriklausomi rusų) įvertino kaip naują ryžtingos atskirties tarp Rusijos ir Vakarų ženklą.

Konkrečiai, Vakarai — visų pirma atstovaujami JAV prezidento Joe Bideno ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo, — manytina, parodė, kad nesitiki kokių nors permainų Rusijoje, neketina daugiau stengtis kaip nors ją paveikti ir savo misiją apriboja galimybe išlaisvinti atskirus žmones; ir tai vienintelis legitimus pretekstas turėti su ja kokių nors reikalų.

Ar gali Rusija nustoti būti Mordoru?

Tai ganėtinai sudėtingas klausimas.

Kelis šimtmečius Rusijos įvaizdis Vakarų visuomenės akyse kūrėsi iš „svetimo“ atvaizdo, o neretai ir tiesiog priešo. Dėl to tas pats Putinas ir daugelis jo bendrų mėgsta svarstyti Vakarų „šimtmečių rusofobiją“. Nebūtina sutikti su iš to jų daromomis politinėmis išvadomis, kad būtų galima pripažinti: tokie svarstymai ir iš tiesų šiek tiek racijos turi.

Vertinant „svetimus“ neišvengiama stereotipų. Vakarietiškame kine Rusija dažnai vaizduojama kaip paslaptinga, keista ir nelaiminga vieta, o jos gyventojai — kaip alkoholikai ar tiesiog kažkokie laukiniai.

Iš to galima padaryti labai skirtingas išvadas.

Tarkime, galima daryti prielaidą, kad Rusija (o lig tol ir SSRS) pati nesiima jokių veiksmų pagerinti nuomonę apie save. Savo įvaizdžiui pakeisti, šalis gali naudoti tai, ką politologas Joseph S. Nye jr. vadina „minkšta jėga“. Tai yra, pripažinimo siekti kultūriniais ir diplomatiniais būdais: atgaivinti turizmą ir švietimo programas, atstatinėti komunikavimo su su kitomis šalimis kanalus.

Tačiau tam, kad šie pokyčiai realiai paveiktų šalies suvokimą,svarbu iš tiesų keisti ir vidinę šalies politiką, ne tik „kurti paveiksliuką“. Kaip tvirtina Nye, būtent realių demokratinių pokyčių nebuvimas trukdo pataisyti savo įvaizdį Kinijai. Nepaisant to, kad šalis aktyviai investuoja į savireklamą, o kinų studentų užsienio aukštosiose mokyklose daugėja, pasaulio bendruomenė nenustoja kreipti dėmesio į šalies viduje vykstančias represijas.

Sociologų tyrimai rodo, kad Rusija irgi turėjo galimybių savo įvaizdį pakeisti, ir netgi visai neseniai. Tie patys amerikiečiai (ir ne tik jie) praėjusio amžiaus gale ir šio pradžioje Rusiją vertino veikiau teigiamai. Lūžis įvyko tik 2014 metais — po Krymo aneksijos.

Priešingo požiūrio laikosi pati Rusijos valdžią. Jos nuomone, „rusofobija“ pernelyg tvirtai įsitaisė vakariečių galvose. Kaip besistengtum, Vakarų šalys tiesiog nepasirengusios priimti Rusijos į savo „ratelį“: jiems vis dar reikia „priešo vaizdo“.

Putinas naudoja šį naratyvą pateisinti bet kokius savo veiksmus. Nuo antro dešimtmečio „rusofobija“ vis dažniau tampa valdininkų ir asmeniškai Putino pokalbių tema. Prisidengiant „kova su rusofobija“, priimami represiniais įstatymai ir pradedami karai. Tačiau, remiantis valdžios logika, tai nelabai blogina požiūrį į Rusiją užsienyje: girdi, koks gi skirtumas, jie vis viena smerks bet kokį mūsų sprendimą.

Realybė, tikėtina, yra kažkur per vidurį. Politologas Alexanderis Wendtas tvirtina, kad valstybių imidžas formuojasi per socialinius tarpusavio santykius, savotišką tarpusavio konstravimą . Ir Vakarų politikams iš tiesų naudingas „neigiamas“ Rusijos imidžas. Mokslininkas Peteris Brooksas mano, kad pernelyg daug kas žmonijos istoriją suvokia kaip amžiną gėrio ir blogio kovą.

Šia prasme egzistuojančio Rusijos įvaizdžio, įrašyto knygose, filmuose, politikų kalbose ir istorijos vadovėliuose, atsisakyti sunku. Tačiau nėra neįmanoma. Tiesa, tam, panašu, vien demokratinių reformų nepakaks.

Teks iš naujo išrasti ir „parduoti“ pasauliui naują istorinį Rusijos vaidmenį. Tokį, kuriuo žmonės galėtų pakeisti ankstesnę „priešo“ rolę. Kaip pažymėjo nepriklausomas nacionalinio prekės ženklo kūrimo politikos patarėjas Simonas Anholtas, miidžo keitimo prasmė nėra kam nors „patikti“. Eksperto nuomone, vienintelis reikšmingas klausimas, — „ką Rusija gali padaryti, kad įgytų naują svarbą?“.

Rengiant šį laišką padarytas netikėtas atradimas

„Žiedų valdovo“ įvykius „realios politikos“ požiūriu pabandė rusų rašytojas Kirilas Jeskovas. 1999 metais jis publikavo romaną „Paskutinysis žiednešys“.

Jeskovas daro prielaidą, kad Tolkienas tekste įvykių nepateikia objektyviai, o dėsto pasaulio istoriją nugalėjusių tautų požiūriu. Jeskovo Mordoras — technologiškai išsivysčiusi šalis, sugebėjusi išgyventi klimato kastastrofos sąlygomis, pavertusios šalies teritoriją dykuma. Orkai ir troliai — tiesiog kalniečių ir klajoklių gentys, kurių įvaizdį demonizavo Gondoras ir sąjungininkai. O pačios vakarų valstybės — iš esmės feodalinės karalystės, besipriešinančios pramonės revoliucijai ir patekusios konservatyvių vakariečių elfų įtakon.

A. Ackova
https://us10.campaign-archive.com

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.