„Atsistatydino priverstinai.“ To nesitikėjo niekas. Didžiulės permainos Ukrainoje

Karas niekaip nepadėjo sumažinti prezidento V. Zelenskio populistinio nekantrumo dėl valdymo sunkumų, o tai veikia prieš Ukrainos stipriąsias puses.

Apie tai rašo „Politico“.

„Kėdžių perstumdymas“. Taip aukštas Ukrainos pareigūnas apibūdino praėjusią savaitę Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio paskelbtą vyriausybės pertvarkymą.

Iki šiol tarptautinė ir Ukrainos žiniasklaida dažniausiai kartojo vyriausybės poziciją šiuo klausimu, teigdama, kad tai didžiausias atsinaujinimas nuo Rusijos invazijos į Ukrainą laikų. Tačiau iš tikrųjų tai visai nepanašu į atsinaujinimą.

„Tai tik kai kurių pagrindinių veikėjų, kurie buvo pristatyti kaip kažkas daugiau, nei yra iš tikrųjų, pertvarkymas“, – su anonimiškumo sąlyga sakė vienas Ukrainos pareigūnas.

„Nebuvo įtraukta jokių naujų veidų iš pramonės, pilietinės visuomenės ar akademinės bendruomenės – tai, ko vyriausybė jau seniai reikalavo“, – sakė leidinio šaltiniai. Ir tai yra problema.

Vienintelė išimtis – priverstinai atsistatydinę užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba ir – nepriklausomai nuo vyriausybės pertvarkymo – Ukrainos nacionalinio energetikos tinklo „Ukrenergo“ vadovas Volodymyras Kudryckis.

Pasak šio pareigūno ir kitų „Politico“ apklaustų informatorių, D. Kuleba supykdė įtakingą V. Zelenskio administracijos vadovą Andrijų Jermaką, kuris nori labiau kontroliuoti ministeriją.

Ukrainos vadovas nuo pavasario kursto lūkesčius dėl didelių pokyčių vyriausybėje, o jo padėjėjai stengiasi pakelti smukusią moralę krentant Zelenskio reitingams ir pavargusiai tautai, kuri vis atviriau abejoja jo vadovavimu. Iš čia „Kursko operacijai“ „išdygo kojos“.

„Kursko operacija buvo siekiama grynai politinių, o ne karinių tikslų“, – sakė opozicijos deputatas ir V. Zelenskio kritikas Mykola Kniažyckis. „Žinoma, Kursko operacija pakėlė mūsų nuotaiką. Tačiau mes turime daug problemų, kurias ignoruojame. Pavyzdžiui, nėra jokios rimtos strategijos ir pagalbos daugiau kaip 3 mln. perkeltųjų asmenų visoje Ukrainoje“, – sakė jis. „Jei nieko nedarysime, kad jiems padėtume, tik stebėsime, kaip vis daugiau ukrainiečių bėga iš šalies.“

Ir, deja, šie pertvarkymai nesumažina jau seniai kylančio susirūpinimo dėl itin asmeninio ir, kai kurių nuomone, autoritarinio V. Zelenskio valdymo būdo, ypač jo priklausomybės nuo siauro patikimų draugų ir patarėjų rato prezidento kanceliarijoje. Kai kurie iš šių įtakingų ir iš esmės neatskaitingų asmenų negauna atlyginimo, o dėl kai kurių iš jų praeityje net buvo pradėti tyrimai dėl kyšininkavimo.

Ypač Kulebos atleidimas laikomas dar vienu pavyzdžiu, kaip Zelenskio aplinka atsikrato žmonių, kurie nori kelti klausimus ir mesti iššūkius. Tai atitinka ankstesnį vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, generolo Valerijaus Zalužno, kuris su V. Zelenskiu nesutarė dėl karo strategijos ir būtinybės sutelkti daugiau žmonių kovai, atleidimą. Aukštas Zalužno laipsnis taip pat nepatiko budriai ir pavydžiai prezidento administracijai.

Zalužnas buvo laikomas įžvalgiu, prisitaikančiu ir veiksmingu vadu. „Novatoriška Zalužno taktika, jo sprendimų priėmimo mūšio lauke decentralizacija ir lankstus, nebiurokratinis požiūris į darbą su privačiais rėmėjais ir savanoriais suteikė technologijų ir naujovių, kurios užtikrino ankstyvąją Ukrainos sėkmę“, – savo naujoje knygoje „Ukraina mūšio lauke“ rašo analitikas Adrianas Karatnickis.

Tuo tarpu Kudryckio atleidimas sulaukė retos viešos Vakarų paramos teikėjų kritikos. Laiške Ukrainos ministrui pirmininkui Denisui Šmygalui ES ir tarptautinių finansinių institucijų atstovai išreiškė savo nusivylimą ir įspėjo, kad negalima pakenkti „Ukrenergo“ nepriklausomybei nuo vyriausybės. Iki šiol tinklą kontroliavo stebėtojų taryba, kurios nekontroliavo nei Energetikos ministerija, nei politikai, o dabar tam iškilo grėsmė. Jei valdymo struktūra bus pakeista, „gali kilti pavojus mūsų bendram gebėjimui remti „Ukrenergo“ ir kitas prioritetines Ukrainos gyvybiškai svarbaus energetinio saugumo priemones“, – įspėjama laiške. G7 ambasadoriai sustiprino šią žinią, paskleisdami ją socialiniame tinkle X.

Kalbėdamas su „Politico“, V. Kudryckis sakė, kad vyriausybė jau seniai norėjo tiesiogiai kontroliuoti „Ukrenergo“, dar prieš Rusijos invaziją. „Europiečiai palaiko idėją, kad sistemos operatoriams ir svarbiausioms strateginėms bendrovėms turėtų vadovauti žmonės, turintys atitinkamų specialių įgūdžių ir patirties, ir kad nereikėtų leisti politikams priimti sprendimų dėl veiklos ar kištis į ją“, – sakė jis.

Jis pridūrė, kad jo atleidimas nebuvo asmeninis. „Kalbama apie valdžios centralizavimą, ir galiu pasakyti, kad jei pastaruosius dvejus metus nebūtume dirbę savarankiškai, nebūtume galėję užtikrinti sistemos veikimo.“

Reznikovo atvejis buvo kiek kitoks, nes nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik atleisti jį iš darbo – jo vadovaujamą ministeriją krėtė korupcijos skandalai, susiję su per brangiu maistu ir apsauginėmis priemonėmis fronto daliniams, o jis buvo kaltinamas, kad nesugebėjo jų prižiūrėti. Tačiau Zalužnas ir Kuleba, kaip ir Kudryckis, yra skirtingi atvejai. O praėjusį mėnesį atliktos apklausos duomenimis, dabar daugiau nei pusė ukrainiečių mano, kad Zelenskio administracija daro pernelyg didelę įtaką vyriausybei ir teisėsaugos institucijoms, teismams, kovos su korupcija įstaigoms ir šalies parlamentui.

V. Zelenskio gynėjai sako, kad karui reikia tvirtos rankos, o kovojant su Rusijos autokratu, kuris nori nušluoti Ukrainą nuo žemėlapio ir nemano, kad ji turėtų egzistuoti kaip valstybė, nėra laiko demokratinėms subtilybėms. Tačiau Zelenskio kritikai, sutikdami, kad triukšmas dėl demokratijos neturėtų daryti neigiamo poveikio Ukrainos gynybiniams pajėgumams, pabrėžia, kad kiti karo vadai laikėsi gerokai kitokio požiūrio. Visų pirma Didžiosios Britanijos vadovas Vinstonas Čerčilis rėmėsi įtakingų ministrų iš įvairių politinio spektro sričių komanda, kad suformuotų karo ministrų kabinetą, kuris subalansuotų interesus ir galėtų įgyti gyventojų lojalumą.

Ir nors užsienyje Zelenskis laikomas kariniu lyderiu su liūto širdimi, o jo įkvepianti retorika ir žavi oratorystė užkariavo klausytojų širdis nuo Vašingtono iki Londono ir nuo Briuselio iki Varšuvos, Zelenskio populiarumas jo paties šalyje nuolat mažėja. Ukrainiečiai visada buvo skeptiškiau nusiteikę jo atžvilgiu.

Žinoma, jie gyrė jį už tai, kad laikėsi savo pozicijos, kai Rusijos tankai artėjo prie Kyjivo. Ir ukrainiečiai liks dėkingi už jo pirmuosius kasdienius karo meto pranešimus, kurie sutelkė tautą – lygiai taip pat, kaip Čerčilio uždegančios parlamentinės kalbos sustiprino britų pasipriešinimą.

Tačiau karas niekaip nepanaikino prieškarinio Zelenskio populistinio nekantrumo dėl sudėtingų valdymo problemų, neišmokė jo paklausyti patarimų, kuriuos duoda jam nelojalūs žmonės, ir pakęsti parlamento kontrolę.

Jo kritikai jau seniai nuogąstavo, kad Ukraina pradės mokėti už tai, ką kai kurie vadina posovietiniu vadovavimo ir kontrolės mentalitetu, ir teigė, kad šalies atsparumas didžiąja dalimi priklauso nuo jos žmonių lankstumo ir novatoriškumo bei pilietinės visuomenės atkaklumo, kuri stojo į pagalbą valstybei, kai ši buvo nepajėgi – būtent tam prieštarauja ir silpnina tokia valdžios konsolidacija.