„Svastikos ir penkiakampės žvaigždės bendradarbiavimas buvo tiesiog puikus“

„1939 m. rugsėjo 17 d. Raudonoji armija pradėjo išlaisvinimo žygį Lenkijos teritorijoje, — toks pranešimas pasirodė RF URM tviteryje pe vienas iš nesenų įsiveržimo metinių. — Sovietų kariuomenė išėjo į Kerzono liniją, neleisdami vermachtui prieiti prie Minsko“. Tvitą lydi propagandinių skaidrių šou, kuriame buvo kruopščiai išklota stalinistinė įvykių koncepcija, kurią dabartinę oficialioji propaganda vėl paskelbė vienintele teisinga.

Ši koncepcija bendrai jau buvo suformuluota jau Molotovo notoje, prieš 83 metus įteiktoje Lenkijos pasiuntiniui Maskvoje rugsėjo 17 d. ryte: [po Hitlerio įsiveržimo iš vakarų] „Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė praktiškai nustojo egzistuoti“, o todėl „nustojo veikti tarp SSRS ir Lenkijos pasirašytos sutartys“.

Tokiu būdu Raudonoji armija (RA) visai ne okupavo kaimyninės suverenios valstybės teritoriją, o (vėl URM citata) „išlaisvino Lenkijos okupuotą Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusią“.

Tiesa, Molotovo notoje apie priešinimąsi vermachtui nieko nesakoma, ir tai visiškai natūralu: Vokietijos armijos, gal ir būtų galėjusios „prieiti prie Minsko“ (ką, jie, tiesą sakant, ir pademonstravo, nepraėjus nė dviems metams, 1941 metų birželį), tačiau 1939 metų rugsėjį vermachtas visiškai nesirengė to daryti, kadangi ir Stalinas, ir Hitleris dalijosi Lenkiją tiksliai pagal Molotovo-Ribentropo sutartį. Pasirašant šios sutarties slaptąjį protokolą ir buvo priimtas „sprendimas įvesti kariuomenę“, apie ką kalba ir rodo RF URM. Ar užsienio politikos žinybos pareiškime nėra aiškių istorijos falsifikavimo požymių?

Istorikas Pavelas Polianas pasakoja apie „išlaisvintų teritorijų“ lenkų likimą:

Okupuotose žemėse ir vietoje Lenkijos rytinių vaivadijų netrukus atsirado vakarinės „sugrįžusios“ Ukrainos ir Baltarusios sritys. 1939 metų spalį buvusi Vilniaus vaivadija (Vilniaus kraštas) buvo perduota Lietuvai, tačiau jau 1940 m. vasarą SSRS aneksavo ir pačią Lietuvą.

Sovietizacija absoliučiai neįsivaizduojama be represijų, ir iki šeštojo dešimtmečio vidurio savo kailiu jas patirti teko daugiau, nei pusei milijono buvusių Lenkijos piliečių — nuo 530 iki 570 tūkstančių žmonių. Represijos, kaip visada, buvo daugiasluoksnės, o kartu su šimtais tūkstančių deportuotų buvo ir dešimtys tūkstančių „socialiai tolimų“ ir „socialiai pavojingų“: buvę vaivados, valdininkai, policininkai, dvarininkai, prekiautojai. Juos teisusios „troikos“, siuntė žmones į GULAGą būti nuo 8 iki 20 metų.

Buvo ir dar ⁠vienas daugiatūkstantinis sluoksnis: nuteisti mirti, visiškai be jokio — bent jau karikatūrinio — teismo ir tyrimo. Charkivo, Kalinino, ir Smolensko vidiniuose NKVD kalėjimuose, o taip pat Katynės miške šalia Smolenko, 1940 metų balandį-gegužę buvo sušaudyti 21 ⁠857 į nelaisvę paimti lenkų karininkai.

Visgi, masiškiausiomis represijomis prieš lenkų piliečius liko, žinoma, deportacijos. Istorikas Aleksandras Gurjanovas, lenkiškos programos „Memorial“ vadovas ir didžiausias šios temos žinovas, mano, kad iš viso per kelias masinių deportacijų iš Stalino aneksuotų Lenkijos rajonų į SSRS gilumą buvo ištremta 313–325 tūkstančių žmonių.

Pirma tokia operacija buvo įvykdyta 1940 metų sausį-vasarį, kai iš Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusios buvo ištremti „apgultininkai“ (buvę Lenkijos armijos kariai, pasižymėję 1920 metų Lenkijos-SSRS kare ir kaip apdovanojimą gavę žemės plotus rytiniuose Lenkijos rajonuose) ir „miškininkai“ (miškų sargybinės apsaugos darbuotojai). Bendrai tokių specialiųjų perkeltųjų buvo apie 140 000 žmonių.

Paskui buvo dar kelios deportacijos, tarp kurių ir 1940 metų balandžio–birželio.

***

„Administraciškai ištremtųjų“ kontingente (jų deportacija įvyko 1940 metų balandžio 13 d.) buvo lenkų karininkų šeimų nariai (jų tėvus,sūnus, vyrus ir brolius sušaudys po kelių savaičių), policininkai, žandarai, valstybės tarnautojai, dvarininkai, fabrikantai ir sukilėlių organizacijų dalyviai; tarp jų buvo ir mokytojai, smulkūs prekeiviai ir netgi turtingesni valstiečiai, garsieji „buožės“.

Visos deportacijos buvo kruopščiai ruošiamos, ir kiekviena būdavo atliekama praktiškai per parą. Operacijos buvo vykdomos naktį, tarp antros ir šeštos valandos. Apie pasirengimus nenutuokti buvo sunku, kadangi nuslėpti tūkstančius karietų su vežėjais iš vietinių gyventojų, šimtus sunkvežimių ir vagonų neįmanoma. Iš kitos pusės, tuos, kurių neaptikdavo vietoje, dažnai užrašydavo kaip išvykusius ir palikdavo ramybėje.

Kaip prisiminė Olga Chreptovič-Buteneva, į kiekvienus namus siuntė vieną-du vežimus ir, dažniausiai, du kareivius. Beldėsi, tikrino pagal sąrašus, atimdavo pasus, stengėsi nesielgti šiurkščiai, netgi pakuotis ir krovinius kelti padėjo: leido su savimi imti po 300 kg šeimai ar iki 100 kg žmogui, o faktiškai galima buvo ir daugiau.

Kinkines siųsdavo stotin, iškraudavo į prekinius vagonus: vagone — geležinės krosnelė, triaukščiai gultai, prie galinės sienelės sukraunami daiktai. Ešelonų etapavimas SSRS gilumon (iš viso 1940 m. prisireikė 211 ešelonų) trukdavo nuo dviejų iki keturių savaičių.

Visi deportuoti Lenkijos piliečiai buvo išdėstyti RSFRS ir Kazachstano ribose, tačiau smarkiai atsiplėšdama „lyderiavo“ Archangelsko sritis, kur buvo išsiųsta ~55 tūkstančiai Lenkijos spec. perkeltųjų. Antrą vietą užėmė Sverdlovsko sritis su 27,5 tūkstančių žmonių. Kaip išsireiškė neįvardijamas NKVD darbuotojas Aktiubinske (remiantis Chreptovi-Butenevos prisiminimais):

Iš lenko niekada nepadarysi komunisto, bent jau šioje kartoje. Jie visi mūsų priešai, kiek jų bebūtų!

Kai kuriais Lenkijos vertinimais, iš ikikarinės Lenkijos į SSRS, netgi neskaičiuojant baltarusių, lietuvių ir žydų, buvo išvežta 1,6–1,8 mln. vien lenkų. Kiekybiškai toks vertinimas, žinoma, gerokai perdėtas, tačiau kokybiškai teisingas: Lenkijos administracija, Lenkijos armija ir Lenkijos inteligencija nebeegzistavo.

***

1940 metų gegužę-birželį buvo įvykdyta dar viena deportacija: šį kartą tai buvo vadinamieji specialieji persikėlėliai-pabėgėliai (jų buvo maždaug 78–79 tūkstančiai).

Kai 1939 metų rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, daugybė civilių Lenkijos piliečių — daugiausiai žydų — viską metė ir bėgo į „išganinguosius“ rytus, SSRS pusėn. Po 1939 metų rugsėjo 17 d.dauguma jų atsidūrė kito – rytinio – agresoriaus rankose. Tokiomis pasikeitusiomis sąlygomis dalis jų pasirinko ne SSRS ir padavė evakuavimo į Vokietiją prašymus, laimei, abu agresoriai 1939 metų rudenį sudarė abipusės kai kurių gyventojų grupių evakuavimo sutartį. Nors susitarimas ir veikė pagal principą „Rytiniai vokiečiai mainais į Vakarų ukrainiečius ir baltarusius“, buvo priimami visų norinčiųjų ir iki rugsėjo 1 d. gyvenusių toje demarkacinės linijos pusėje, prašymai. Visą pirmą 1940 m. pusmetį Breste, Voluinės Volodymyre ir Peremyšlyje (nuo gegužės 13 d. — Lvove) dirbo trys vokiškos praleidimo komisijas.

Ne toks žinomas vokiečių pusės pasiūlymas išplėsti šio reikalingų gyventojų mainų į nenaudingus „draugiško sandorio planas. Vokiečiai niekaip nekliudė žydams judėti į rytus. Vokiečiai niekaip nekliudė žydams judėti į rytus. 1940 metų pradžioje Centrinės žydų emigracijos valdybos Berlyno ir Vienos biurai, kuriems vadovavo atitinkamai Reinhardas Heydrichas ir Adolfas Eichmannas, kreipėsi į sovietų vyriausybę, prašydami priimti į SSRS, konkrečiai, į Žydų autonominę sritį arba į Vakarų Ukrainą, apie 1,8 mln. Lenkijos žydų ir dar 350–400 tūkstančių vokiečių žydų iš paties Reicho. Manytina, kad tai atitiko tuo metu aktualų Vokietijos valdžios įsivaizdavimą apie žydų klausimo sprendimą Vokietijoje ir Lenkijoje.

SSRS tada atsisakė, ir dėl grynai formalių priežasčių, nurodydami, kad SSRS-Vokietijos susitarime numatytas apsikeitimas tik vokiečiais, ukrainiečiais, baltarusiais ir rusinais. Tikrieji atsisakymo motyvai veikiausiai buvo kiti — patologiška stalinistinio režimo špionomanija ir kolosalus pasiūlytos imigracijos mastas.

Tokio atsakymo pasekmes iš karto tada, 1939 metų rugsėjį, geriausiai apčiuopė Fiodoras Raskolnikovas, sovietų politinis emigrantas, kreipęsis į Staliną išties pranašišku atviru laišku:

Nuo fašistinio barbariškumo bėgančius žydus darbininkus, inteligentus, amatininkus jūs abejingai pasmerkėte žūčiai, užtrenkę jiems prieš nosį duris į mūsų šalį, kuri savo didžiuliuose plotuose gali priglausti daugybę tūkstančių migrantų.

Gi pats klausimas taip ir liko atviras. Jo vėlesnis ir visai kitoks sprendimas istorijoje įrašytas Holokausto pavadinimu.

1939 metų lapkričio 10 d. SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo sukurta Berijos vadovaujama pabėgėlių apskaitos ir darbinio panaudojimo komisija, kuriai buvo pavesti ir nepatikimų arba nedarbingų pabėgėlių „atgalinės evakuacijos“ klausimai (tai yra, deportacijos į Vokietiją). Apie 25 tūkstančiai žydų pabėgėlių atsisakė priimti sovietinę pilietybę ir ryžtingai pareikalavo išsiųsi juos į Palestiną arba Vakarų Europos šalis; juos nedelsiant deportavo atgal į Reichą, o dalis buvo areštuota.

Kita dalis pilietybę priėmė ir netgi užsiverbavo dirbti SSRS gilumoje, tačiau dauguma stengėsi įsikurti ir įsitvirtinti naujoje sovietinėje (buvusioje Lenkijos) žemėje. Dar gerokai prieš tai, kai tapo faktiškai įmanoma, komisija suplanavo pabėgėlių deportaciją į rytus. 1940 metų balandžio 10 d. buvo patvirtinta atitinkama NKVD instrukcija.

Atitinkamas kontingentas (~85％ iš jų — žydai) buvo pavadintas „specpersikėlėliai-pabėgėliai“. Į juos žiūrėta ne kaip į prakeiktus sovietų valdžios priešus (kokiais laikyti, pavyzdžiui, „osadnikai“), o kaip į „internuotus emigrantus“.

Tačiau sumanymo įgyvendinimo teko laukti iki vasaros vidurio: bet kokie staigūs judesiai tapo įmanomi tik po 1940 metų birželio 5 dienos — tada iš SSRS išvyko paskutinė vokiečių komisija. Specpersikėlėlių-pabėgėlių deportacija įvyko 1940 metų birželio 29 d.: apie 77 tūkstančius žmonių buvo išsiųsti į spec. gyvenvietes SSRS šiaurėje, daugiausiai – miško kirtimui. Nors iki karo dauguma pabėgėlių buvo smulkūs amatininkai ir prekeiviai, gydytojai ir t.t. Michailas Konradovas, vadovavęs GULAGo darbinėms gyvenvietėms, 1940-ųjų rugpjūtį rašė Berijai:

Siuvėjų, batsiuvių, laikrodininkų, parfiumerių ir kt. siekio būti panaudotais pagal specialybę jų apgyvendinimo vietoje įvykdyti neįmanoma. Todėl tenka šių profesijų žmones (perteklinę dalį) įsisavinti miške.

Ekonominiu „siuvėjų įsisavinimo miške“ efektyvumu galima buvo suabejoti iš pat pradžių. Tačiau negalima nepažymėti, kad vokiečių atsisakymas priimti pabėgėlius atgal (kuris patiems išsiųstiesiems atrodė toks liūdnas) ir pasišlykštėtina sovietinės deportacijos tikrovė daugumai jų išgelbėjo gyvybę.

P. Poljanas
republic.ru