Išsiųstas signalas. „Mes tave palaidosime. Gal negirdėjo?“

Rusijos politologo Vladimiro Pastuchovo komentaras „Telegram“.

Iš pradžių viena esminių Putino komandos klaidų buvo įsitikinimas, kad „bombos viską išsprendžia“. Kartu su teze, kad Vakarai nyksta ir nesugeba rimtai pasipriešinti jaunoms autokratijoms, „branduolinis pasipūtimas“ sudarė praktinį Putino užsienio pagrindą ir vidaus politiką, pradedant jo garsiąja kalba Miunchene.

Patirtis rodo, kad bomba ne viską išsprendžia net mūšio lauke. Teko kovoti su praėjusio amžiaus geležimi su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tačiau blogiausia, kad strateginis neapibrėžtumas pasirodė esąs dvipusis. Į ten išsiųstą visiškai aiškų ir suprantamą signalą „Mes tave palaidosime“, aiškaus atsakymo neateina. Tai kelia nerimą, nes visa koncepcija buvo sukurta remiantis tuo, kad bombos buvimas leidžia ne tik pažymėti, bet ir perkelti „raudonąsias linijas“ tinkama kryptimi. O tyliuoju režimu visos „raudonos linijos“ virsta nesuprantamomis „pilkomis sritimis“.

Natūralu, kad pirmiausia kyla klausimas: „Gal jie negirdėjo? Iš čia ir kyla įkyrus noras šaukti garsiau. Tam išrandami nauji būdai. Šį kartą jie sugalvojo triuką su branduoline doktrina. Pats savaime šis dalykas yra nekenksmingas. Visos šios doktrinos yra svarbios, jei yra teisinė valstybė su valdžių padalijimu ir visokiais kitais demokratiniais dalykais. O mafijos totalitarinėje valstybėje jie jau seniai žudo be jokių doktrinų.

Tai reiškia, kad praktiniu požiūriu doktrinos pataisų įvedimas Rusijoje absoliučiai nieko nereiškia, o psichologiniu požiūriu tai veikiau demonstruoja augantį Kremliaus nervingumą: sako „Jie ką, visiškai kurti, mes turime bombą, B-O-M-B- Ą? Ar tai reiškia, kad Kremlius nenaudos branduolinio ginklo? Visai ne, isterinėje būsenoje yra didesnė tikimybė jį panaudoti. Bent jau dabar iškilo daug didesnė grėsmė nei sovietiniais laikais. Tiesiog Putinui padėtis dar nėra kritinė. Kalbos apie tai, kad Kremlius panaudos branduolinius ginklus, reaguojant į tai, kad Ukraina užėmė tūkstantį kvadratinių kilometrų teritorijos, niekinės, bet jei Ukrainos ginkluotosios pajėgos į Maskvą žygiuotų Prigožino stiliumi, pokalbis būtų kitoks. Tada klausimas persikeltų į Kremliaus elito santykių plotmę ir santykius tarp tų, kurie jau pasiruošę dangui, ir tų, kurie dar norėtų tvyroti šioje nuodėmingoje žemėje.