Prakeikta naktis. „Durys atsivėrė.“ Kas nutiko Putinui

Išdavystė? Siaubo istorija, paskelbta „Telegram“ kanale.

Atėjo drėgna, miglota Helovino naktis ir uždengė didžiojo geopolitiko nekenčiamą miestą. Dingo rubino žvaigždės ant bokštų, Didysis Akmeninis tiltas, grindinio akmenys ir dantytos Kremliaus sienos. Maskvos upė užšalo, sustabdė savo šimtametę tėkmę, drebėdama raibuliukais. Kremlius nugrimzdo į drėgną, tamsią daubą.

„Kaip dabar būtų puiku Gelendžike“, – pagalvojo didysis geopolitikas, įsisupdamas į antklodę priešais degantį židinį. Bet... negalima išeiti.

Nekenčiama Maskva, nepaisydama patriarcho keiksmų, arčiau vidurnakčio apšvietė langus auksiniais, besijuokiančiais moliūgais. Velniškos akys žvelgė žemyn į išblyškusius, susijaudinusius, gatvėmis lakstančius sargybinius. Neoninės gėjų klubų iškabos švytėjo kviečiančiai, dalindamos nuolaidas įėjimui į Volodiną ir Milonovą.

„Kas tai yra? Išdavystė? - pagalvojo drebantis didysis geopolitikas, kai pavargęs, ištikimas D. Peskovas atnešė nerimą keliančią žinią apie velniškų moliūgų paradą.

Kurantai nuaidėjo vidurnaktį. Ir tuoj pat, tarsi velnio rankos mostelėjus, visoje Maskvoje sukniaukė, sustaugė ir juokėsi juodos katės – Begemoto proanūkės. Jos pulku puolė prie  Kremliaus ir po didžiojo geopolitiko langais surengė kačių koncertą.

Maskvos raganos skraidė būriu, apžergusios šluotas, pasileidusios plaukus, atverdamos savo spindinčias akis į blankų mėnulį debesyse. Jos nuogos prašvilpdavo priešais Kremliaus langus, jaudindamos šaltą seną geopolitinį kraują.

„Kas per miestas? Koks po velnių yra šis miestas?“ – pagalvojo didysis geopolitikas, ištiesdamas raganai drebančią ranką, bet negalėdamas jos sugriebti. „Liepti gal skambinti varpais?“ Tačiau laukiamajame nieko nebuvo. Veltui ranka spaudė sekretorės skambutį. Net D. Peskovas kažkur dingo.

„O ir naktis, prakeikta naktis“, – sumurmėjo didysis geopolitikas ir skubiai atsiklaupė, kreida aplink save nubrėždamas ratą. Laiku.

Už durų pasigirdo sunkūs žingsniai. Atrodė, lyg kažkas vaikščiotų antkapiais. Didžiosios geopolitikos siela, ausis suglaudusi, dideliais šuoliais puolė slėptis, kaip bailus kiškis. „Velnias! Velnias ateina pas mane!“

Durys atsivėrė. Ant slenksčio stovėjo tylus R. Kadyrovas auksiniais batais. Jo akys degė pragariška ugnimi. Atrodė, lyg vampyras jam būtų įkandęs. Viršutinė lūpa pakilo, atidengdama židinio šviesoje žvilgančias iltis.

Geopolitikas sušuko iš siaubo ir atsimerkė. Paskui pakėlė ranką, išvarydamas vaiduoklius, ir nusišluostė šaltą prakaitą nuo kaktos.