Trumpas prieš Harris. Tai ir yra sąžiningi rinkimai?

Sąžiningi rinkimai

Stabilų „laisvų ir sąžiningų rinkimų“ (free and fair elections) išsireiškimą plačiai naudoti pradėjo amerikietis politologas Robert A. Dahl 1989 metais. Tai buvo vienas iš „poliarchijos“ — politinės sistemos, kurioje valdžia padalinta tarp daugelio aktorių, o sprendimai priimamai, konkuruojant įvairioms interesų grupėms — apibrėžimo elementų. Terminas „poliarchija“ neprigijo, ir dabar jis dažniausiai keičiamas įprasta „demokratija“.

Šiuolaikinėje politikos teorijoje sąvoka „laisvų ir sąžiningų rinkimų“ yra formalizuota (vienas, du). Šiame kontekste „laisvė“reiškia užtikrinimą teisės rinkti ir būti išrinktam, stoti politines asociacijas ir iš jų trauktis, agituoti, legaliais metodais ginčyti rinkimų rezultatus. Gi „sąžiningumas“ — tai visų pirma nešališkumas ir darbo skaidrumas visų už rinkimų rengimą atsakingų struktūrų: rinkimų komisijų, kurios registruoja kandidatus, sudaro rinkėjų sąrašus ir skaičiuoja balsus; policijos, kuri reguliuoja prieigą prie rinkimų apylinkių; teismų, kaip galutinės ginčų instancijos ir taip toliau.

Kai kurie tyrėjai (pavyzdžiui, lenkų kilmės amerikietis politologas Adamas Pševorskis) laisvus ir sąžiningus rinkimus laiko pakankama demokratijos sąlyga. Iš čia ir Pševorskiui priskiriamas aforizmas: „Demokratija — tai visų pirma procedūra“. Būtent taip jis, atrodo, niekuomet nesakė ir nerašė, tačiau jo koncepcijos esmė perduota teisingai: demokratija — tai ne tam tikrų vertybių sistema, o valdžios suteikimo ir sprendimų priėmimo mechanizmas. Tokia demokratijos samprata vadinama „minimalistine“.

Kai išrinkta laisvuose ir sąžininguose rinkimuose valdžia ima riboti imigraciją ar drausti abortus (kaip, pavyzdžiui, partija „Teisė ir teisingumas“ Lenkijoje iki 2023 metų), ją neretai kaltina traukimusi nuo demokratijos. „Minimalistai“ tvirtina, kad tokie kritikai painioja apvalų su minkštu: migracijos politika ir teisė į abortą — vertybių klausimai, jie nesusiję su dilema „diktatūra — demokratija“. 

„Maksimalistinio“ demokratijos apibrėžimo šalininkai mano, kad vien laisvų ir sąžiningų rinkimų negana. Jiems demokratija — ne tik procedūra, bet ir vertybės: atvira visuomenė, visuotinė lygybė, žmogaus teisės.

Nuo pirmojo dešimtmečio pabaigos „laisvi ir sąžiningi rinkimai“ — ne tik politologijos terminas, bet ir svarbiausias politinis reklaminis šūkis. „Buldozerių rezoliucija“ Serbijoje 2000 metais, „rožių revoliucija“ Sakartvele 2003-iais, 2004–2005 metų „oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, „tulpių revoliucija“ Kirgizstane 2005-ais, o taip pat nepavykusi 2009-ųjų „žalioji revoliucija“ Irane, 2011/2012-ųjų metų žiemos protestai Rusijoje, 2020-ųjų protestai Baltarusioje — visais šiais atvejais opozicijos „surinkimo tašku“ buvo kaltinimai valdžiai, kad ji „pavogė rinkimus“.

O 2016 metais skundai nesąžiningais rinkimais pasigirdo JAV — iš Donaldo Trumpo pusės. Tuomet jis laimėjo, ir rimtų praktiškų pasekmių šie skundai nesukėlė. Tačiau 2020-ais jis pralaimėjo, ir 2021 m. sausio 6 d. jo šalininkai pabandė sutrukdyti formaliai patvirtinti rinkimų rezultatus. 2024-ųjų metų rinkimų išvakarėse daugelis laukia situacijos pasikartojimo.

Kas nutiko JAV rinkimams?

Kaltinimai, kuriais Trumpas švaistėsi po 2020 metų rinkimų ir kurių nenustoja mėtyti prieš 2024-ųjų rinkimus, skamba labai pažįstamai.

2020-ais Trumpui didelį nepasitenkinimą sukėlė išankstinis balsavimas ir balsavimas paštu: jo nuomone, tai suteikė rinkimų sistemos valdininkams plačias manipuliavimo ir falsifikavimo galimybes. Tiesiog palyginkite tai, pavyzdžiui, su politologės Ekaterinos Šulman rekomendacijomis Rusijos prezidento rinkimams 2021 metais: venkite išankstinio balsavimo, balsuokite paskutinę dieną, arčiau vakaro, ir jeigu paaiškės, kad jūsų balsą per išankstinį balsavimą jau spėjo pavogti, kelkite skandalą.

2024-ais Trumpas tvirtina, kad išankstiniame balsavime masiškai dalyvauja nelegalūs imigrantai. Tai beveik mūsų „įmetimai“ ir „karuselės“. O jau jo pareiškimai apie apgaules skaičiuojant balsus ių viso neatskiriamai panašūs į nepriklausomų stebėtojų pasakojimus apie kur nors postsovietinėje erdvėje vykstančius rinkimus: valdininkai su balsavimo rezultatais užsirakino tamsiame kambaryje ir ten kažką makliavoja.

O nenuilstamas Trumpo guodimasis „fake news“ — tai labai artima „Jūs — surkoviška propaganda“. 2011 metais, kai NTV grupė įsiveržė į asociacijos „Golos“ biurą, jos vykdantysis direktorius Grigorijus Melkonjanas (dabar politinis kalinys) nenustodamas kartojo šią frazę ir taip nutraukė filmavimą.

Toje mantroje, kaip Trumpo mantroje apie „fake news“, sutelktas visas angažuotų žurnalistų nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas, darantis neįmanomais ne tik sąžiningus rinkimus, bet ir iš viso bent kokią sąžiningą politiką. Kitas reikalas, kad Trumpas šį retorinį triuką naudoja apsaugai, o visų su juo nesutinkančių puolimui.

Trumpas iki šiol nepripažino savo pralaimėjimo 2020 metais ir, iš visko sprendžiant, 2024-ais nenusiteikęs pripažinti jokio rezultato, išskyrus savo pergalę. Išradingas štabas parengė ištisą stebėtojų armiją ir instruktavo juos kabinėtis prie menkiausių nukrypimų nuo balsavimo ir balsų skaičiavimo procedūrų. Stebėtojus palaiko daugybė juristų, pasirengusių kuo daugiau išspausti iš kiekvieno skundo.

Jei būtų kalbama apie Rusiją, Baltarusią, Lenkiją, Vengriją, Sakartvelą, Turkiją, Iraną (sąrašą galima pratęsti), visa tai būtų vadinama (priklausomai nuo kalbančiojo politinių polinkių) judėjimu už sąžiningus rinkimus arba pasirengimu „spalvotai revoliucijai“.

O ką, Amerikoje negali falsifikuoti rinkimų?

Apie demokratijos krizę kalbama jau seniai. Tarptautinė organizacija Freedom House 18 metų iš eilės fiksuoja „globalų laisvės mažėjimą“: 2023 metų duomenimis demokratijos indeksas nukrito 52 šalyse, o išaugo — 21. Ir svarbiausiu šio proceso faktoriumi tapo nesąžiningi rinkimai. Freedom House savo ataskaitoje kaip pavyzdžius pateikia Gvatemalą, Tailandą, Zimbabvę, Venesuelą, Turkiją, Nigeriją. Bet gi ne JAV.

JAV demokratijos krizė, jeigu tikėsime daugybe ekspertų (vienas, du, trys, keturi, penki — čia galėtų būti ir dešimt, ir šimtas nuorodų), daugiausiai pasireiškia poliarizacija: priešingų požiūrių šalininkai kuo toliau, tuo labiau vienas kitame regi ne tiesiog oponentus, o priešus ir egzistencinę grėsmę šaliai ir norėtų, kad jų tiesiog nebūtų. Tiek dešinieji, tiek ir kairieji tiki demokratija tik sau, o ne savo priešininkams ir norėtų valstybinės prievartos metodais neleisti dalyvauti politinėje konkurencijoje toms interesų grupėms, kurios jiems nepatinka.

JAV rinkimų sistema tokiai situacijai nepritaikyta. Ji gremėzdiška, nepaslanki, o svarbiausia, itin archajiška. Ji sugalvota prieš daugiau nei du šimtus metų. Nuo tada ji apaugo ypatingais ritualais ir tradicijomis, kartais įgyjančiais tiesiog sakralų statusą.

Tarkime, 14-oje valstijų, tarp kurių ir gigantiška Kalifornija ir Niujorkas, ir šiuose rinkimuose kritiškai svarbioje Pensilvanijoje, prieš balsavimą nereikalaujama pateikti iš viso jokių dokumentų. 24-iose valstijose dokumentų prašoma (bet 12-oje fotografija nėra būtina), tačiau jeigu jų nėra, galima balsuoti ir be jų, savo asmenį patvirtinant tik parašu.

Kai kurie politikai ir ekspertai pažymi, kad taip paliekama daugybė galimybių piktnaudžiauti. Į tai nekintamai atsakoma dviem prieštaravimais. Visų pirma, patvirtintų tokių piktnaudžiavimų atvejų yra nykstamai mažai. O antra, ir svarbiausia, būtinos identifikacijos dokumentu su fotografija įvedimas apriboja piliečių rinkimų teises. Vieningo vietinio asmenybės patvirtinimo JAV nėra, ir identifikavimo dokumento vaidmenį dažniausiai atlieka vairuotojo teisės arba pasas (kuris amerikiečiams reikalingas tik kelionėms į užsienį). Tai yra, žmogui, kuris nesirengia vairuoti automobilio ir keliauti užsienin, kad galėtų balsuoti rinkimuose, tektų papildomai pasistengti — gauti papildomą dokumentą.

Nepaisant visų amerikietiškos rinkimų sistemos trūkumų ir pažeidžiamumų, ji daugiau, nei du šimtus metų veikia ir užtikrina reguliarią valdžios kaitą. Iki pat 2020 metų procedūrinius trūkumus su kaupu kompensuodavo sukauptas pasitikėjimas šia sistema ir visuotinis jos sakralumo pripažinimas. Net jeigu kas sumano kaip nors falsifikuoti rinkimus, greta tikrai atsiras kas nors, kam tai atrodys kaip šventovės išniekinimas ir falsifikatorių sustabdys.

„Spalvotos revoliucijos“ (ir sėkmingos, ir nepavykusios) vyksta šalyse, kur tokio pasitikėjimo nėra. Kuomet Trumpo šalininkai rinkimų sąžiningumą sutraukia išimtinai iki formaliai nepriekaištingos procedūros, jie tuo pačiu kelia abejones ne šiaip atskirų valdininkų sąžiningumu, o rinkimų sistemos sakralumu, nei daugiau, nei mažiau pasitikėjimu grindžiamais piliečių ir valstybės tarpusavio santykiais. Ir už tai Trumpą ir jo šalininkus aistringai kritikuoja ne tik demokratai, bet ir daugelis respublikonų.

Tai yra spąstai-22. Jei nepasitikima rinkimų sistema, joks formalus skaidrumas neįtikins abejojančių, kad rinkimai buvo sąžiningi. O jeigu nėra griežtos procedūros ir skaidrumo, tai nebus ir pasitikėjimo.

Ir tai sugrąžina mus ten, nuo kur pradėjome, — prie „minimalistinio“ ir „maksimalistinio“ apibrėžimo demokratijos. Laisvi ir sąžiningi rinkimai („minimalistinis“ demokratijos kriterijus) — tiksliau, tokie rinkimai, kad visi tikėtų, jog jie laisvi ir sąžiningi, — iš tiesų įmanomi tik ten, kur piliečiai pasitiki valstybe ir, konkrečiai, rinkimų sistema. O toks pasitikėjimas — tai ne technikos klausimas, tai moralinė ir politinė vertybė.

Kitaip tariant, norint atitikti „minimalistinį“ demokratijos apibrėžimą, iš pradžių reikia atitikti „maksimalistinį“.

„Jaunoms demokratijoms“ ir autokratijoms yra ko nuliūsti. O išsivysčiusios demokratijos, tikėtina, pergyvens ir šią krizę.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, ruošdami šį laišką

Nesąžiningiausiais rinkimais istorijoje pripažįstami prezidento rinkimai Liberijoje 1927 metais. Juose Charles D. B. King, gavęs apie 230 tūkstančių balsų, buvo perrinktas trečiajai kadencijai. Jo oponentas tegavo maždaug 9 tūkstančius. Tuo tarpu šalyje gyveno mažiau, nei 15 tūkstančių registruotų rinkėjų. Tad dalyvavimas buvo apie 1590％. Šis pasiekimas įtrauktas į Gineso rekordų knygą.