„Šalis suskilo į mažas daleles...“ Gresia žlugimu. Kas vyksta

Moldovoje įvykę prezidento rinkimai ir referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą ypač aiškiai atskleidė visuomenės susiskaldymą pagal užsienio politikos vektorių – Vakarų ir Rusijos šalininkus.

Be to, persvarą Vakarų atžvilgiu užtikrino balsuojanti Moldovos diasporos dalis, o šalies viduje kai kurie regionai pasakė „ne“ tiek integracijai su ES, tiek pagrindinei jos gynėjai Maiai Sandu.

Dvi Moldovos – Vakarų ir Rytų

Labai kompaktiško ploto Moldova nuo seno išsiskiria didele etnine įvairove – čia yra ištisų regionų, kuriuose tradiciškai daugiausia gyvena bulgarai, gagaūzai, ukrainiečiai, romai (anksčiau vadinti čigonais), o praėjusiame amžiuje – ir vokiečiai, lenkai, žydai, rusai ir daugelis kitų. O etnokonfesinis aspektas gali būti laikomas vienu iš geopolitinio susiskaldymo motyvų, tačiau priežastys, kurios iš tikrųjų skaldo šalį, slypi kur kas giliau.

Nors atsiribojimas nuo išorinio vektoriaus egzistavo nuo nepriklausomybės atkūrimo, pastaraisiais metais Europos integracijos retorikos fone jis nebuvo toks akivaizdus. Referendumo rezultatai parodė absoliučią politinę ir sociokultūrinę poliarizaciją. Oficialiais Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, reikiamą minimalią persvarą už stojimą į ES suteikė Vakaruose gyvenantys Moldovos piliečiai (apie 250 000 balsų).

Šiuo atžvilgiu net yra skaičiuojama, kad Konstitucinis Teismas (KT), pripažinęs plebiscitą galiojančiu, galėtų atmesti jo rezultatą dėl per mažos maržos, nepaisydamas paprastos daugumos – 50 % + 1 balsas. Visų pirma, šį komentarą pareiškė buvęs vidaus reikalų ministras ir buvęs Konstitucinio Teismo vadovas, teisėjas ir teisininkas, turintis didelę patirtį Vladimiras Turcanas.

Antrasis prezidento rinkimų turas taip pat pademonstravo politinį šalies susiskaldymą. Moldovos viduje griežtai provakarietiška politikė Maia Sandu pralaimėjo apie 1 % Alexandrui Stoianoglo, kuris, nepaneigdamas Europos integracijos, leidžia plėtoti glaudžius santykius su Rusija.

Atsižvelgiant į tai, kad jį iškėlė Socialistų partija, apie Stoianoglo kalbama ir kaip apie galimą Maskvos globotinį. Jis pats, žinoma, tokias prielaidas neigia.

Europiečio kova su rusu

Vienas žymiausių vietos sociologų, didelės tyrimų bendrovės vadovas Doru Petruzi, diasporos balsavimą pavadino „Cirtoakos sindromu“, remdamasis Kišiniovo mero rinkimų aplinkybėmis prieš maždaug 10 metų.

„Viena vertus, tu išvažiuoji iš šalies, ypač per pastaruosius 3-4 metus, dėl politinės klasės sukurtos gėdos, o patekęs į diasporą balsuoji už tą pačią vyriausybę“, – aiškina ekspertas ir patikslina, kad mobilizuoti balsus Sandu jos rinkimų kampanijoje padėjo bauginanti žinia „rusai ateina“.

Protesto balsavimo koncepcija Moldovoje suvaidino žiaurų pokštą prieš abu kandidatus. Kažkas principingai pasisakė prieš dabartinę prezidentę, kaltino ją asmeniškai ir vyriausybę dėl pastebimo gyvenimo šalyje pablogėjimo. Kažkas pasirinko Sandu dėl Rusijos įtakos atkūrimo pavojaus.

Ekspertų teigimu, už Moldovos ribų gyvena nuo 600 000 iki 1 mln. piliečių. Valstybėje, kurioje oficialiai gyvena mažiau nei 3,5 milijono gyventojų, beveik trečdalis piliečių nuolat yra užsienyje.

Taigi 300 000 moldavų, balsavusių užsienyje, yra „europiečiai“. O kur dingo 700 000 žmonių? Atsakymas paprastas: dalis jų yra nelegaliai užsienyje arba nedalyvauja rinkimuose.

Kai kuriais skaičiavimais, Rusijoje gyvena iki pusės milijono moldavų. Prezidento rinkimams ir referendumui Rusijoje buvo atidarytos tik dvi balsavimo apylinkės, nors buvo suplanuotos penkios. Moldovos vyriausybė savo sprendimą motyvavo saugumo ir procesų kontroliuojamumo sumetimais. Nors po sensacingų rinkėjų papirkimo faktų ir atviro Rusijos specialiųjų tarnybų kišimosi į rinkimus sunku kaltinti valdžią apgaule.

Tęsinys kitame puslapyje: