„Prasidės karas 2.0. Pekinas duos KLDR leidimą“

Dar vienas regionas užsidegs.

Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu daugeliui buvo šaltas dušas, atsižvelgiant į jo pareiškimus dėl užsienio politikos per rinkimų kampaniją. Ir nors D. Trumpas ne visada daro tai, ką sako, tikimasi, kad jis imsis kelių žingsnių, galinčių destabilizuoti vieną iš pasaulio regionų. Ir mes kalbame ne apie Ukrainą, o apie Aziją, rašo karo-politikos apžvalgininkas Oleksandras Kovalenko.

Pirmieji Donaldo Trumpo žodžiai po išrinkimo buvo pareiškimas apie ketinimą nutraukti visus planetos karus, o prieš tai jis sakė, kad karas Ukrainoje baigsis per 24 valandas po pergalės rinkimuose. Tačiau populizmas ir realybė dažnai nedraugauja vienas su kitu, todėl pasaulio vaizdas valdant 47-ajam JAV prezidentui gali atrodyti kiek kitaip ir su daug subtilesniais potėpiais.

Per pastaruosius pusantrų metų Baltieji rūmai demonstravo itin amorfišką ir neryžtingą poziciją, kurią pastebėjo demokratijos priešai, diktatūros, totalitariniai režimai ir kiti JAV antagonistai. Ir mes kalbame ne tik apie Rusiją, bet ir apie Iraną, Šiaurės Korėją ir kt.

Savo ruožtu per šiuos du depresinio neveiklumo mėnesius JAV priešai pasinaudos šia užsienio politikos apatija tiek, kiek leis jų ištekliai. Pavyzdžiui, Rusija įnirtingai žengs į priekį Ukrainoje, nepaisant aukų, turėdama tik vieną tikslą: sukurti vaizdą, kad viskas vyksta pagal planą ir ji gali sau leisti užimti visą Ukrainą, todėl geriau su ja derėtis, ir RF sąlygomis.

Tai reiškia, kad iki naujojo JAV prezidento inauguracijos pasitikėjimas Vašingtono bejėgiškumu ir jų leistinumu įsitvirtins tik tarp nesąžiningų šalių. Ir būtent šioje pasaulio diktatūrų paniekos atmosferoje Donaldas Trumpas pradės eiti prezidento pareigas.

Pirmieji D. Trumpo žingsniai bus lemiami įvykių raidai pasaulyje. Jei jis tikrai bandys priversti Ukrainą nutraukti ugnį Rusijos sąlygomis, tai bus dar vienas signalas nesąžiningoms valstybėms – daug aiškesnis nei Josepho Bideno administracijos pasyvumas. Šį signalą vienareikšmiškai supras Pchenjanas, kuris pastaruoju metu priima per daug savarankiškų sprendimų, tačiau vis tiek išlieka Kinijos įtakos orbitoje daug labiau nei Rusija.

Tačiau faktas yra tas, kad kiti Trumpo žingsniai Kinijos link gali būti saugumo jungiklio atleidimas nuo regioninės krizės. Ir šiuo atveju kalbame apie neišvengiamą prekybos karą 2.0.

Kaip visi prisimena (o jei ne, priminsiu), būtent per pirmąją D. Trumpo kadenciją tarp JAV ir Kinijos kilo plataus masto prekybos karas, pasiekęs piką 2019 metų rudenį. Kinijai ši konfrontacija sukėlė trilijonus nuostolių, indeksų žlugimą, bankų krizę ir Kinijos ekonomikos nuosmukį kelerius metus.

Akivaizdu, kad prekybos karo 2.0 prieš Kiniją Donaldas Trumpas nepaskelbs pasibaigus antrajai savo kadencijai – šį kartą jis neatidėlios šios akistatos. Vadinasi, Kinijos ekonomikos nuostoliai, tik jei Pekinas toliau nenusileis D. Trumpui, gerokai viršys pirmojo prekybos karo nuostolius.

Kinija visą savo regioninę hegemoniją kuria remdamasi ekonomine ir kultūrine plėtra. Bet pirmiausia tai ekonomine. Tuo pačiu metu konfucianizmo principai klojami tiek KLR vidaus, tiek užsienio politikos gairėse, tarp kurių yra ir ilgalaikio planavimo sistema. O ilgalaikio regioninio dominavimo įtvirtinimo planavimo sistema apima ir stabilią, sėkmingą šalies ekonominę plėtrą, kuri bus gerokai pakirsta ilgesnio prekybos karo metu.

Dabar kyla klausimas: kokie bus Kinijos veiksmai, jei ji pradės patekti į prekybos aklavietę ir bus pakenkta jos regioninėms ambicijoms? Atsakymas paprastas: veiksmai įgaus radikalesnį pobūdį nei anksčiau. Be to, beveik kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip bus susijęs su JAV interesų sfera regione.

Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja, Rusijos „sėkmės“ Ukrainoje fone ir ryžtingo Vakarų šalių, ypač JAV, atsako trūkumo metu, norės plėsti sabotažo veiklą prieš Pietų Korėją. Šiuos impulsus paskatins nebaudžiamumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas neigiamu Ukrainos pavyzdžiu, ir tik Pekinas bus paskutinė Kim Jong-uną tramdanti grandis. Tačiau prekybos karo 2.0 kontekste Pekinas gali duoti KLDR leidimą: „Daryk, ką nori, mums tai nerūpi!“

Panaši reakcija gali kilti dėl KLDR veiksmų prieš Japoniją – ir tai nėra fantazija. Šiaurės Korėja ne kartą vykdė sabotažo operacijas prieš Pietų Korėją ir Japoniją ir net paėmė įkaitus. Grįžti prie šios praktikos yra visiškai įmanoma ir netgi viršijant jau žinomus scenarijus.

Atskira tema – Taivanas. Mažai kas žino, bet ne viskas taip aišku dėl jo nepriklausomos ateities. Mūsų (ir ne tik mūsų) informacinėje erdvėje neteisingai pateikiamas Taivano kaip salos, kovojančios už nepriklausomybę, įvaizdis. Tiesą sakant, Taivane šiuo klausimu yra dviprasmiškų nuomonių.

Pavyzdžiui, Demokratų pažangos partija siekia visiškos Taivano nepriklausomybės. Ši partija yra visos žaliosios koalicijos dalis (kartu su Valstybės kūrimo partija, Socialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Taivano solidarumo sąjunga ir kt.). Jai prieštarauja Kuomintango partija, kuri palaiko susijungimą su Kinija (Mėlynosios koalicijos dalis su Pirmąja liaudies partija, Naujoji partija, Jaunosios Kinijos partija ir kt.).

Nesunku atspėti, kas palaiko Mėlynąją koaliciją ir bando ją išvesti į absoliučią viršenybę Taivane, tačiau šios politinės kovos užsitęsė dešimtmečius, o silpstanti ekonomika apribos Pekino finansines galimybes remti savo rėmėjus. Tokia perspektyva gali paskatinti KLR atsisakyti savo ilgalaikio progresyvaus projekto susigrąžinti Taivaną savo kontrolei ir pereiti prie ryžtingesnių karinių veiksmų.

Be to, toks sprendimas gali būti susijęs ne tik su Taivanu, nes Kinijos teritorinės ambicijos apima visą regioną. Ir dabar, naudodamas daugiausia saikingus hibridinius metodus (esant ribotiems resursams žaisti ilgą žaidimą), Pekinas pradės forsuoti regioninius įvykius, kad ovaliame kabinete nenutiltų specialūs pokalbiai.

Savo ruožtu žingsniai, kuriais siekiama nuraminti Rusiją, ir bandymai rasti kompromisus, kurie neatitinka Ukrainos interesų, gali tik katalizuoti procesus, į kuriuos JAV bus priverstos kištis ne tik „nuotoliniu būdu“, bet ir tiesiogiai.