Visiems šokas. Rusija atidaro dar vieną frontą

Rusija palaipsniui didina savo geopolitinę įtaką Afrikoje. Kai kur – pasaldintais žodžiais ir pardavinėdama kviečius, o kai kur – tepdama pinigais ir tiekdama ginklus, rašo politikos apžvalgininkas Vladimitas Kravčenko.

Vienas iš šios Kremliaus plėtros instrumentų buvo praėjusį savaitgalį įvykusi pirmoji Rusijos ir Afrikos partnerystės forumo ministrų konferencija. Jame dalyvavo 54 Afrikos valstybių ir regioninių asociacijų delegacijos, kurios diskutavo apie investicijas, žemės ūkį, saugumą... Konferencijoje buvo priimti bendri pareiškimai – bendras politinis ir trys sektoriniai: dėl tarptautinio informacijos saugumo, kovos su terorizmu ir taikaus kosmoso naudojimo.

Afrikos šalių požiūriu toks forumas yra geras, nes leidžia užmegzti politinius, ekonominius ir karinius-techninius ryšius. Tačiau svarbiausia yra ištirti galimybę gauti investicijų ir ginklų. Rusijai konferencija, kurioje RF užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kalbėjo apie santykių su Afrikos valstybėmis „dinamiškumą“ ir dirbtines „kolektyvinių Vakarų“ kliūtis, yra diplomatinis mechanizmas, prisidedantis prie Kremliaus tikslų įgyvendinimo Afrikoje.

Ir jie tokie.

Pirma, parodyti, kad nėra tarptautinės Rusijos izoliacijos.

Antra, sukurti Rusijos, kaip pasaulinės daugumos gynėjos, įvaizdį ir tapti antivakarietiško fronto lydere, o tai turėtų suteikti Maskvai papildomo geopolitinio svorio derybose su Vašingtonu, Berlynu, Briuseliu, Londonu ir Paryžiumi.

Trečia, tai lobizmas dėl alternatyvių finansinių priemonių, kurios galėtų pakeisti dolerį tarptautiniuose mokėjimuose.

Ketvirta, skatinti Rusijos ekonominę įtaką žemyne: 30% visų pasaulio gamtos išteklių yra sutelkti Afrikoje.

Rusija šiuos tikslus iš dalies pasiekė, o tai kelia papildomų grėsmių Vakarų šalims ir Ukrainai. Ir ne tik balsuojant JT, kur maždaug ketvirtadalis balsų priklauso Afrikos šalims.

Taigi Kremlius iš esmės kontroliuoja kelias Afrikos valstybes – Burkina Fasą, Malį, Nigerį, Centrinės Afrikos Respubliką, kurių gilumoje yra deimantų, urano, aukso, naftos, ličio, titano telkinių... Rusijos Federacijos pozicijos tvirtos Libijoje ir Sudane. Maskva ne tik įgyja prieigą prie šių šalių gamtos išteklių, bet ir galimybę destabilizuoti Europos valstybes, sukuriant migracijos grėsmę iš Afrikos. Tačiau Kremliaus planai neapsiriboja Sacharos-Sahelio regiono šalimis.

Rusijos prekybos apyvarta su Afrika pamažu auga: jei 2022 metais ji siekė 18 milijardų dolerių, tai 2023 metais – 24,5 milijardo, o per 2024 metų 8 mėnesius – jau 18,6 milijardo. Tuo pačiu metu apie 25% Rusijos prekių tiekimo – grūdai, 22% - nafta ir naftos produktai. Ir daug ginklų. Tačiau pagrindiniai Afrikos prekybos partneriai vis dar yra ES ir Kinija. Taigi prekybos apyvarta su Europos Sąjunga siekia 225 mlrd. JAV dolerių, o su Kinija 2022 m. siekė 282 mlrd. JAV dolerių. Iš į žemyną patenkančių užsienio investicijų Rusijos Federacijos sudaro mažiau nei 1 proc.

Maskva eina skirtingais keliais į Afriką, nustatydama politinę ir ekonominę valstybių kontrolę. Agresyvus informacinis darbas prikelia afrikiečių prisiminimus apie sovietų pagalbą Šaltojo karo metais. Kremlius taip pat aktyviai naudoja antikolonijinę retoriką, vykdo plataus masto dezinformacijos kampaniją.

O Kremlius Rusijos karą prieš Ukrainą pristato kaip karą, kurį Vakarai kariauja prieš Rusijos Federaciją savo įgaliotųjų pajėgų rankomis, kartu kaltindamas ES ir JAV išleidžiant Afrikos šalims skirtus pinigus ukrainiečiams. Per ministrų konferenciją Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova dar kartą pareiškė, kad Vakarai siunčia pinigus Kyjivo režimui, neteikdami pagalbos Afrikos šalims: „Kodėl jie tai daro? Taip, tik su vienu tikslu – sukelti RF strateginį pralaimėjimą.“

Siekdama populiarumo, Maskva nurašo skolas Afrikos šalims: anot specialaus Rusijos prezidento atstovo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikos šalims, užsienio reikalų viceministro Michailo Bogdanovo, ši suma prilygsta 20 mlrd. dolerių. Suardydamas „grūdų sandėrį“, Kremlius pareiškia, kad Rusija gali pakeisti Ukrainos grūdus ir organizuoja demonstratyvius nedidelių kiekių trąšų ir kviečių pristatymus į Afrikos šalis.

Tuo pačiu metu daugelis Afrikos šalių gyventojų nesusimąsto, kad būtent Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metais lėmė Ukrainos kviečių pasiūlos sumažėjimą ir grūdų kainų kilimą pasaulinėje rinkoje, o tai grėsė badu Rytų Afrikoje. Agentūros „Rossotrudnichestvo“ ir fondo „Rosscongress“, agentūros „Sputnik“ ir televizijos kompanijos RT dezinformacijos kampanija duoda rezultatų: Rusijos vėliavos ir V. Putino populiarumas auga, o afrikiečiai dėl savo bėdų kaltina Vakarus, o ne Rusiją.

„Gallup“ duomenimis, pritarimo Rusijai reitingai Afrikoje, smarkiai nukritę 2022 m., 2023 m. vėl pakilo nuo 34 iki 42 proc. Kinijos reitingas taip pat padidėjo: nuo 52% 2022 m. iki 58% 2023 m. Tačiau JAV populiarumas sumažėjo nuo 59 iki 56%. Tačiau jis vis tiek išlieka aukštesnis už rusišką.

Tačiau už Kremliaus antikolonijinės retorikos slypi neokolonializmo politika, pragmatiškas Rusijos interesas kontroliuoti Afrikos gamtos išteklius ir logistikos maršrutus. O geopolitinė konkurencija su Vakarais ir Kremliaus informacinės operacijos taip pat didina įtampą žemyne.

Maskva šiandien mažai ką gali pasiūlyti Afrikos šalims. Dar visai neseniai pagrindinis Rusijos buvimo Afrikoje stiprinimo instrumentas buvo ne maisto ir trąšų tiekimas (nors bado problemą iš esmės išsprendžia Rusijos grūdų eksportas į Afrikos šalis), o ginklų pardavimas ir saugumo paslaugų teikimas. Iš pradžių per Prigožino „Wagner“, o dabar per „Afrikos Korpusą“, kontroliuojamą Rusijos gynybos ministerijos.

Kariniai perversmai Gabone, Nigeryje, Burkina Fase, Sudane, Gvinėjoje, Čade ir Malyje padėjo sustiprinti Maskvos pozicijas. Konfliktuojantys su Vakarais ir reikalaujantys bent dalinio tarptautinio pripažinimo, chuntos atstovai ieško politinės ir karinės paramos Rusijoje. Rusijos samdinių buvimo kaina yra naudingųjų iškasenų telkinių kontrolės perdavimas rusams. Tačiau Rusijos parama sustiprina autoritarinių režimų, kurie dažnai slopina opoziciją ir pažeidžia žmogaus teises, ranką, todėl kyla vidinių konfliktų ir didėja nestabilumas.

Dauguma Rusijos ginklų pardavimo Afrikos žemyne ​​vykdomi per valstybinę įmonę „Rosoboronexport“. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2018–2022 metais 40% Afrikoje parduotų ginklų buvo iš Rusijos. Tačiau JAV, Kinijos ir Prancūzijos dalis sudarė atitinkamai 16%, 9,8 ir 7,6%. Viena iš priežasčių, dėl kurių Rusijos ginklai yra patrauklūs, yra ta, kad Maskva savo ginklų tiekimui nereikalauja laikytis demokratinių principų.

Po didelio masto invazijos į Ukrainą, kuri paveikė ginklų tiekimą, Rusija rėmėsi branduoline energija. Afrikoje labai trūksta elektros energijos, o Maskva siūlo šalims statyti atomines elektrines. Rusijai bendradarbiavimas taikios branduolinės energijos srityje yra ilgalaikės strategijos, skirtos stiprinti savo politinį ir ekonominį dalyvavimą Afrikoje, dalis. Tačiau jei atominė elektrinė Egipte jau yra realus projektas, tai atominių elektrinių statyba Sahelio šalyse vis dar yra tik ketinimas.

Dar nėra prielaidų, kad Vakarai ateityje sustiprins savo politines pozicijas Afrikoje. Nepaisant Paryžiaus pastangų, Prancūzija sparčiai praranda įtaką buvusiose kolonijose. Mažai tikėtina, kad D. Trumpo administracija, kuri Kiniją laiko didele grėsme ir yra susirūpinusi konfliktais Artimuosiuose Rytuose bei Rusijos ir Ukrainos karu, vykdys agresyvią politiką Afrikoje: tikimasi, kad JAV dar mažiau įsitrauks į žemyną nei J. Bideno prezidentavimo metu.

Šią Vakarų paliktą geopolitinę tuštumą užpildo Rusija ir Kinija.

Nors ekonominė konkurencija dėl Afrikos išlieka tarp Maskvos ir Pekino, ji yra antrame plane: Afrikos kontingente Rusijos Federacija ir Kinija vis dažniau veikia kaip politinės konfrontacijos su Vakarais partnerės. Tuo pačiu Briuselis ir Vašingtonas labiau susirūpinę tuo, ką Pekinas veikia Afrikoje, o ne Maskva, matydami Kiniją kaip pagrindinę grėsmę savo interesams žemyne.

Atsižvelgiant į tai, kad Rusija į Afriką žiūri kaip į dar vieną mūšio lauką su „pasauliniais Vakarais“, Rusijos ekspansija neužtikrina stabilumo ir saugumo žemyne.