Juokis, „Iskandere“! Daugelis laukė rublio kritimo, bet ne tokio, kaip vakar

Visai neseniai rašiau apie pasiektą 100 rublių už dolerį žymą ir 150 rublių už dolerį prognozę — ir komentaruose sulaukiau priekaištų dėl klikbeitinės antraštės. Ką gi, trečiadienį 150 rublių už dolerį kurso kitais metais prognozė tapo konsensuso, o šių metų galui prognozuoja 110–115 rublių. Beje, šias žymes rublis jau pasiekė. Tačiau noriu pakalbėti apie kita.

Noriu pakalbėti apie sankcijas, kurios — ir tai jau taip pat tapo beveik konsensusu, — neveikia. Arba veikia nelabai gerai. Arba veikia, bet tik perspektyvoje — pernelyg tolimoje, kad reikėtų ją imti domėn dabar ir tikėtis, kad sankcijos kaip nors artina karo pabaigą. Pačiu imliausiu šio konsensuso išsireiškimu, reikia pripažinti, tapo propagandinis dar 2015 metų lozungas: „Nejuokinkite mano „Iskanderų““. Ypač, kai šis lozungas būdavo ant išraiškingo biusto merginos dėvimų marškinėlių. Netgi labai geri ir absoliučiai opoziciški ekonomistai nepavargsta kartoti — na neveikia sankcijos, neveikia, negali jos karo sustabdyti.

Bet štai JAV FM įvedė naujas finansines sankcijas — rimtas, užkliudančias ir mokėjimus už rusiškas dujas, ir kuriamus aplinkinius užsienio prekybos mokėjimus, nuo naftos eksporto iki importo visko, kas būtina, taip pat — karui. Ir rublis nuskrido kaip plyta: trečiadienį atidarant Mosbiržos valiutų sekciją, jis nukrito iki 105,5 rublių, maksimume krito iki 114,7 rublių, po to, kai CB paskelbė laikinai nutraukianti valiutos pirkimą, kilstelėjo iki 113,2 rublių. Ketvirtadieniui CB nustatė dolerio kursą prie 108 rublių atžymos, bet keitimo kursas bankuose ir mokėjimo sistemose — nuo 113, o euras — nuo 120 rublių. Beje, po CB pranešimu spaudai tokie komentarai, kad jie patys savaime — puikus nuotaikų indikatorius.

Šiaip jau rublis kritimą pradėjo dar rugpjūtį ir nuo tol nukrito dolerio ir juanio atžvilgiu 24％. Atsižvelgiant į tai, kad kurso kritimas 10％ importą pabrangina mažiausiai 15％, jau galima neabejoti, kad CB gruodžio posėdyje bazinę normą pakels iki 23％. Skaičiavimas paprastas: kol pagal naują kursą nupirkta prekė pasiekia prekystalį, praeina 2–3 mėnesiai. Tad, nėra prasmės netgi viltis, kad iki pavasario infliacija ims mažėti. O pavasarį dar prasidės sezoninis dalies maisto produktų brangimas: vaisių ir daržovių, pieno produkcijos ir kiaušinių, mėsos ir sulčių. Katvės žiemą duoda mažiau pieno, vištos blogiau neša kiaušinius.

Anksčiau tai buvo kompensuojama importu iš kitos pusiaujo pusės, kur kovo mėnesį kaip tik pats sezono įkarštis, kaip pas mus rugpjūtį: vežė pieno miltelius ir sviestą iš Naujosios Zelandijos, mėsą iš Argentinos. Dabar Naujoji Zelandija mums nedraugiška šalis, o Argentina, galbūt, ir panorės padėti, tik štai kaip mokėti — ten nei rubliai, nei juaniai ir už dyką nereikalingi. Teks ieškoti egzotiškose vietose — gi nusprendė sviestą pirkti JAE. Tik štai ten ne itin daug galimybių tokiai didelei Rusijos rinkai, ir karvių, maitinamų vien perkamais pašarais, sviestelis auksinis ne vien dėl spalvos. Bendrai, tikėtis, kad kainos nustos augti, neverta. Kaip ir to, kad rublis nukris žemiau 100 — taip pat vargu. Veikiau, iš tiesų, arčiau 150. Nors aš spėju, kad visgi vidutiniškai 125–135 metine išraiška.

Tačiau tai — jeigu nebus naujų sankcijų prieš finansų sistemą. Arba nebus sugriežtinta jau esamų kontrolė. O štai to tikėtis kažin ar verta. Jau dabar atkakliai sklando gandai, kad JAV FM atstovai važinėja ne tik po postsovietines Vidurinės Azijos šalis, tapusias rusiško importo ir mokėjimų tarpiniais punktais, bet ir derasi su KLR pagalbos apeiti sankcijas nutraukimo. Iš tiesų, nekyla abejonių, kad tokios derybos jei ne vyksta, tai būtinai vyks — ir su Kinija, ir su Arabijos šalimis, ir su Turkija. Pernelyg jau akivaizdžios sankcijų barjero spragos.

Jau ne kartą rašiau, kad finansinės sankcijos pasirodė veiksmingiausios. Tiesa, čia reikia patikslinti — jei vertinsime poveikio greitį. Nes, pavyzdžiui, rusiškų lėktuvų avarijos ir aviastatybinių korporacijų vadovų nuėmimas — tiesioginė sankcijų pasekmė. Ne mažiau, o gal ir labiau grėsminga, nei rublis daugiau 100, tiesiog su ilgesnius reakcijos laiku.

Iš tiesų, kaip neveikiančių sankcijų pavyzdys dažniausiai pateikiamos sankcijos rusiškai naftai. Tačiau čia, veikiau, yra nesupratimas, prieš ką jos nukreiptos. O nukreiptos jos ne į tai, kad rusiškos naftos būtų parduodama mažiau, o į tai, kad ji kainuotų pigiau. Todėl, pavyzdžiui, jokios sankcijos netaikomos iš rusiškos naftos Indijos NPG pagamintiems naftos produktams: Vakarai su malonumu juos perka, Indijos kompanijos su malonumu iš jų uždirba — o Rusijos eksportuotojai laužo galvą, kaip ištraukti už jų naftą gautas rupijas. Visi patenkinti: ir pirkėjai vakariečiai, benziną perkantys kosminėmis kainomis, ir naftos perdirbėjai Indijoje — ir apie neregėtas gavybos ir eksporto apimtis porinantys rusų propagandistai, pamirštantys pasakyti, kiek realių pinigų už kiekvieną barelį į sąskaitas gauna eksportuotojai.

Čia jei kalba apie naftą. O Rusijos bandymas prekiauti nuosavomis SGD užkertamas dar griežčiau: praktiškai užkonservuotas gigantiška „Novatek“ SGD įrangos gamykla, pats SGD išgavimas iš jo šiaurinių radimviečių sustabdytas.

O priešaky — 15-as ES sankcijų paketas, kuriuo ketinama įvesti sankcijos ir prieš rusišką naftą gabenančių tankerių „šešėlinį laivyną“. Ir jau paskelbusio savo tikslą sumažinti naftos kainas Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus — variantų išties nemažai.

Beje, sankcijų kritikai dažnai nurodo, kad nuo jų kenčia dujas brangiai pirkti verčiami europiečiai. Tad, štai: po amerkietiškų sankcijų prieš „Gazprombank“, per kurį europiečiai atsiskaito už sunaudotas dujas, įvedimo, dujų kainos Europoje iš tiesų išaugo — lygiai dviem dienom. O paskui nukrito iki ankstesnių reikšmių. Kurias labiau veikia šaltos žiemos prognozės, nei rusiškų dujų apimtys. Ir suprantama: dabar Europa daugiau naudoja amerikietiškas SGD, o jos dabar tiesiog nepadoriai pigios. Netgi Kinija linkusi naudoti amerikietiškas dujas — ir toliau jų pirks tik daugiau, bent jau tam, kad nuramintų Trumą, kuriam nepatinka prekybos balanso perkreipimas KLR pusėn.

Tad, sankcijos veikia. Tiesiog ne visada tai būna taip akivaizdu, kaip finansų sektoriaus atveju. Ir yra įtarimas, kad sankcijų ne tik nenuims netgi pasirašius Rusijos ir Ukrainos taikos susitarimą, bet artimoje ateityje netgi ir sustiprins. Ypač finansines. Taigi, neverta laukti rublio kurso sugrįžimo į ankstesnį lygį. O „Iskanderams“ dabar galima patarti juoktis pagal nemirtingojo Leonkavalo muziką

republic.ru