„Rusija nepasiduoda“. Putinas pradeda „planą B“

Nors Bašaro al Assado valdymo pabaiga atrodė netikėta, – kaip interviu „Interia“ pabrėžia lenkų profesorius Radosławas Fiedleris – Rusija „nebuvo visiškai akla ir kurčia“. Kremlius jau ėmėsi veiksmų. Rusija paprašė Turkijos pagalbos išvedant savo karinį kontingentą iš Sirijos.

Rusija tikrai pralaimėjo, nes daug investavo į Siriją. Tai paskolos ir parama Assado režimui. Neaišku, ar rusai praras savo bazes. Šiuo metu jie evakuojasi, bet galbūt iš naujo derėsis dėl sąlygų ir bandys grįžti, sako Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Ne Europos politikos studijų katedros vadovas profesorius Radosławas Fiedleris.

Tačiau jei jiems nepavyks, Maskva neteks ne tik įtakos Sirijoje. Assado kontroliuojama teritorija buvo labai svarbi Rusijos interesams Afrikoje tiek techniškai, tiek politiškai.

Paprasčiau tariant: Rusija jau keletą metų intensyvina savo veiklą Sahelio regione – juostoje į pietus nuo Sacharos. Rusija nori pasisemti iš ten esančių šalių gamtos išteklių ir panaudoti juos pasaulinėms sankcijoms apeiti.

Kad šis scenarijus pavyktų, Kremlius turi turėti palankias vyriausybes Sahelio regione. Todėl vietinių šalių karinės chuntos gali tikėtis „Afrikos korpuso“ – Maskvos kontroliuojamos samdinių grupės, kuri pakeitė „Wagner“, paramos. Tai politinis aspektas.

Techninis aspektas yra susijęs su oro tiltu tarp Rusijos ir Sahelio. Visiškai pakrauto Rusijos transportinio lėktuvo Il-76 nuotolis yra mažesnis nei 5000 kilometrų. Nepakaks saugiai veikti iš Rusijos į bet kurį Centrinės Afrikos tašką.

Todėl praradus patogią „stotelę“ Sirijoje,  Rusijos lėktuvams reikia naujos bazės pakeliui į Afriką.

Prieš analizuojant, ką gali padaryti Vladimiras Putinas, verta nurodyti, ko jam reikia. Sahelyje gausu telkinių nuo aukso iki urano. Prieš dešimtmetį regione dominavo Europos įmonės, palaikomos karinių pajėgų, ypač Prancūzijos, kuri savo interesų Afrikoje siekė dar kolonijiniais laikais.

2014 metais Paryžius pradėjo operaciją „Barkhane“ – karinę intervenciją regione, kuria buvo siekiama sustabdyti islamo ir teroristinių organizacijų atsiradimą. Iki 2022 m. tikslas buvo iš dalies pasiektas, įskaitant vieno pagrindinių „Al Qaeda“ lyderių pašalinimą. Nepaisant to, Prancūzija vis tiek praranda regiono kontrolę.

2022 metais Malio karinė chunta įsakė prancūzams palikti šalį. 2023 m. Paryžius pasitraukia ir iš Burkina Faso. Tų pačių metų liepą Nigeryje įvyksta valstybės perversmas. Kariuomenė perima viršų. Per pastarąjį mėnesį įvykiai dar labiau įsibėgėjo. 2024 metų lapkričio pabaigoje Čadas ir Senegalas paskelbė nutraukiantys karinius susitarimus su Prancūzija. Gruodžio pradžioje Nigerio chunta perėmė Prancūzijos urano kasyklos kontrolę.

Tuo pat metu Rusija pasirodo visose šiose šalyse ir pasirašo ekonominius bei karinius susitarimus su nauja valdžia.

„Prancūzija, jei norėtų, išbūtų Afrikos šalyse. Bet nenori daug mokėti. Buvo paskaičiuota, kad kaina per didelė ir tai pernelyg rizikinga. Rusija bando užpildyti į šį vakuumą“, – komentuoja profesorius Fiedleris.

Prancūzija pradėjo ieškoti verslo galaimybių kitose vietose – Armėnijoje ir Centrinėje Azijoje. Ji labai aktyvi buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ji keičiasi vaidmenimis su Rusija.

Žaidimo padėtis tokia, kad Maskva turi atvirą kelią Sahelio išnaudojimui. Tiesiog reikia stabilaus susisiekimo su regionu. Iki šiol šį vaidmenį atliko Chmeimimo oro bazė Sirijoje. Kadangi ja pasinaudoti bent kol kas neįmanoma, Kremlius priverstas įgyvendinti „planą B“. Karo studijų institutas (ISW) siūlo dvi galimybes.

Tęsinys kitame puslapyje: