„Danija negali sutrukdyti Grenlandijai tapti JAV dalimi.“ Kuriasi nauja valstybė?

Apie tai rašo teisės profesorius Jacques'as Hartmannas.

Vėl įsiplieskė diskusija apie galimą Grenlandijos pardavimą JAV. Tiek Grenlandijos ministras pirmininkas Múte B. Egede, tiek Danijos premjerė Mette Frederiksen neigė, kad Grenlandija parduodama.

Keletas Danijos parlamento narių taip pat atsisakė balsuoti už Grenlandijos nepriklausomybę, kaip to reikalauja Savivaldos įstatymas.

Toks atmetimas ne tik atspindi kolonijinį mąstymą, bet ir parodo Grenlandijos teisės į nepriklausomybę nesuvokimą. Ši teisė pagrįsta ne Danijos teise, o tarptautinėmis taisyklėmis.

Todėl Danijos politikai negali sustabdyti Grenlandijos nepriklausomybės.

Istoriniai teritorijų pardavimo precedentai

Teritorijų pardavimas istoriškai vyko keletą kartų. Pavyzdžiui, Danija 1917 metais JAV pardavė Danijos Vest Indiją Karibų jūroje (dabartinės JAV Mergelių salos), o 1867 metais JAV nupirko Aliaską iš Rusijos.

Tačiau šie precedentai nebėra aktualūs, iš dalies todėl, kad Danijos Vest Indija buvo kolonija, o teritorijų pardavimas tuo metu buvo reguliuojamas kitomis taisyklėmis.

Danija valdė Grenlandiją kaip koloniją iki 1953 m., kai ji buvo integruota į Danijos Sandraugą.

Po to Grenlandija tapo Danijos Karalystės dalimi (Danija, Grenlandija ir Farerų salos) – kuri tarptautinės teisės požiūriu sudaro vieną šalį.

Aktualesnis precedentas nei Danijos Vest Indijos pardavimas yra kitos užjūrio teritorijos, kurios buvo integruotos į metropolijas ir vėliau pasiekė nepriklausomybę.

Pavyzdys yra Alžyras, kuris 1962 m. tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos. Yra ir naujesnių valstybių pasidalijimo pavyzdžių. Pietų Sudanas nepriklausomybę nuo Sudano įgijo 2011 m., o Bugenvilis (Bougainville) 2019 m. balsavo už pasitraukimą iš Papua Naujosios Gvinėjos. Tačiau jo nepriklausomybė buvo atidėta, nes trūksta parlamento pritarimo (tai galėtų įvykti tarp 2025-2027 metų).

Du keliai į nepriklausomybę

Nors Egede ir Frederiksen atmetė, kad Grenlandija gali būti parduota, tai nereiškia, kad ji negali tapti Jungtinių Valstijų dalimi. Savo naujametinėje kalboje Egede pabrėžė, kad Grenlandijos vyriausybė siekia, kad „šalis taptų nepriklausoma“.

Jei Egede siektų glaudesnių ryšių su JAV, viena iš galimybių galėtų būti, kad Grenlandija pirmiausia taps nepriklausoma valstybe, o vėliau integruosis į JAV. Grenlandija potencialiai galėtų tapti federaline valstija, kaip Aliaska tapo 1959 m.

Arba Grenlandija gali turėti laisvesnių ryšių su JAV, pavyzdžiui, kaip Puerto Rikas, Guamas, Amerikos Samoa, Šiaurės Marianų salos ar JAV Mergelių salos. Grenlandija taip pat gali susiderėti dėl visiškai naujų santykių.

Grenlandija gali tapti nepriklausoma valstybe dviem būdais: arba atsiskyrusi, arba derybomis dėl nepriklausomybės.

Atsiskyrimas – tai procesas, kurio metu grupė vienašališkai siekia atsiskirti nuo valstybės, kuriai priklauso, sukurdama naują valstybę buvusios valstybės teritorijos dalyje. Tai vienašalis procesas, kuris Grenlandijos atveju nereikalauja Danijos vyriausybės dalyvavimo.

Kita vertus, derybos dėl nepriklausomybės yra konsensusu pagrįstas procesas, kurio metu valstybė suteikia sričiai ir jos žmonėms nepriklausomybę per derybas, kaip atsitiko su Pietų Sudanu. Remiantis Savivaldos įstatymu, norint, kad būtų susitarta dėl nepriklausomybės, dalyvautų Danijos vyriausybė ir Danijos parlamentas.

Visada pirmenybė teikiama deryboms dėl nepriklausomybės, nes ji yra labiau organizuota ir mažiau rizikinga. Atsiskyrimo rizika yra ta, kad nepriklausomybės deklaracijos nepripažįsta kitos valstybės. Taip nutiko, pavyzdžiui, su Katalonija 2017 m.

Grenlandijos apsisprendimo teisė

Skirtingai nei katalonai, grenlandiečiai turi tarptautinę apsisprendimo teisę, kuri priklauso buvusių kolonijų žmonėms.

Tęsinys kitame puslapyje: