„Visi bijo. Gresia Baltijos šalims.“ Prasideda bėgimas iš Lietuvos

Spartus darbo užmokesčio augimas Baltijos šalyse ir jau kurį laiką gerėjantis pragyvenimo lygis – dažnai ekonomistų aptarinėjama tema. Nedarbo lygis Lietuvoje siekia 7,4 proc., Latvijoje – 6,9 proc., o Estijoje – 7,6 proc. Prognozuojama, kad šis skaičius artimiausius dvejus metus kris, o atlyginimai – ir toliau sparčiai kils. Lietuvoje šiemet numatomas 8,7 proc. atlyginimų augimas, Latvijoje – 6,2 proc., Estijoje – 5,9 proc. Šie rodikliai – vieni iš aukščiausių Europoje.

Dažniausiai apie tai pranešama su džiaugsmu. Bendra padėtis darbo rinkoje Baltijos šalių regione yra gera, nedarbas – palyginti nedidelis, o užimtumo lygis istoriškai aukštas. Visgi, tai taip pat reiškia, kad darbo vieneto sąnaudos didėja, Baltijos valstybių našumas auga lėčiau nei darbo užmokestis, ir tai labai kenkia mūsų tarptautiniam konkurencingumui. Tad laikas nustoti vien džiaugtis – tai gali pakenkti ekonominiam stabilumui.

Verslai nebegali naudotis pigia darbo jėga

Tiek Baltijos šalių, tiek iš užsienio čia įsikeliantys verslai jau suprato – pigios darbo jėgos laikotarpis čia baigtas. Tai reiškia, kad verslams kurtis – didesnė rizika, nes reikia turėti didesnį pradinį kapitalą, išdrįsti daugiau investuoti.

Apskritai, kylant darbo užmokesčiui, bet išliekant panašiam našumo lygiui, įmonėms čia darosi sunkiau konkuruoti pasauliniu mastu. Mūsų eksportas taps mažiau patrauklus, o paslaugos ir prekės gali toliau brangti, kitaip tariant, vėl kyla infliacijos pavojus. Pandemija mus pripratino prie ganėtinai aukštos infliacijos, tačiau šio reiškinio grįžimo reikėtų vengti.

Patenkame į vidutinių pajamų spąstus?

Vis realiau atrodo rizika, kad Baltijos šalys pateks į vidutinių pajamų spąstus. Baltijos šalių ekonomika augo pakankamai, kad gyventojai galėtų pasiekti ganėtinai neblogas pajamas, tačiau aukštas pajamas pasiekti mums gali būti itin sunku. Tai dažna besivystančių šalių problema, išryškinanti ekonomikos augimo sąstingį po pradinės sėkmės.

Kai šalys išsivaduoja iš skurdo, jos dažnai pasikliauja mažu darbo užmokesčiu, kad pritrauktų užsienio investicijų, skatinančių gamybą ir eksportą. Tai vyko ir Baltijos šalyse, kuomet čia kūrėsi fintech bendrovės, skambučių centrai, kriptovaliutų įmonės, taip pat turėjome ir daug vietinių startuolių. Dabar atrodo, kad daug kas ieško, kur kraustytis toliau.

Darbo užmokesčiui didėjant, Baltijos šalys prarado savo finansinį pranašumą prieš tokias šalis kaip Bulgarija, Rumunija ar valstybes už ES ribų. Ar turime ką pasiūlyti verslams ir verslininkams prieš tokią konkurenciją?

Tikriausiai ir toliau galėsime gaminti įvairias pramonines prekes ar smulkią, nesudėtingą elektroniką, tačiau turėtume pereiti į tokias pramonės šakas, kaip biotechnologijos, programinė įranga, dirbtinis intelektas, lustai – kur pelno marža ir potencialas yra daug didesnis.

Tam mums reikia didinti savo našumą: reikia tikslingos politikos, kuri skatintų inovacijas, švietimą, verslumą. Tai yra būtina, norint konkuruoti globalioje rinkoje. Jei tokių priemonių nebus imtasi, Baltijos šalims tikrai gresia ekonominis sąstingis ir jos negalės pasiekti tvaraus augimo. To ypač reikia dabar.

Ekonominis saugumas garantuoja fizinį saugumą

Galiausiai, reikia prisiminti, kad ekonomika gerokai užtikrina ir mūsų valstybių fizinį saugumą. Vienintelė priežastis, dėl kurios Taivanas vis dar yra Taivanas, o ne tiesiog Kinijos dalis, yra jų gaminami lustai. Visi pasaulyje bijo, kad lustų tiekimas nutrūks, nes tai sukeltų globalią krizę. Kinija ir pati nenori sugriauti lustų fabrikų, nes be jų Taivano vertė yra itin menka.

Kuo daugiau čia turėsime tokių įmonių kaip „Rheinmetall“, „Thermo Fisher“, „Volkswagen“ ar „Ericsson“, tuo labiau mūsų sąjungininkai bus nusiteikę mus ginti – niekas nenori prarasti savo investuotų pinigų.

Tad pernelyg sparčiai augančios pajamos gali ne tik trukdyti mūsų ekonominei pažangai, bet ir mūsų saugumui. Viskas gerai, pajamos toliau gali augti, bet mes turime pasiūlyti ir daugiau vertės. O jeigu augs tik pajamos, bet ne vertė – garantuoju, susidursime su labai didelėmis problemomis.

„Bigbank“ vyriausiojo ekonomisto Raul Eamets nuomonė