„Pagaliau atėjo. Per televiziją „Gulbių ežeras““

Latvių žurnalisto Kārlio Streipso straipsnis.

Tekstą rašau kovo 9 d. Poryt, 11-ąją, sukanka 40 metų nuo valdžios pasikeitimo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, kuris buvo lemtingas Latvijai.

1985 m. Sovietų Sąjunga buvo patekusi į gilią bėdą. Jos ilgametis ir sustabarėjęs diktatorius Brežnevas buvo įstūmęs šalį į beprasmį karą Afganistane, kuris, be kita ko, kainavo milžiniškus pinigus.

1982 m. lapkritį Brežnevas pakratė kojas. Po jo iš sovietų režimo viršūnės pasitraukė du trumpai gyvavę bolševikai – iš pradžių Jurijus Andropovas, o paskui Konstantinas Černenka. Andropovas, buvęs čekistų bosas, išgarsėjo kaip kovotojas su nepotizmu, nors Sovietų Sąjungoje, nereikia nė sakyti, šios pastangos buvo pasmerktos žlugti. Andropovas mirė praėjus kiek daugiau nei metams po to, kai tapo generaliniu sekretoriumi. Kita vertus, Černenka buvo senas ir ligotas, kai pakeitė Andropovą, ir jo gyvenimas aukštame poste buvo dar trumpesnis nei jo pirmtako.

Sunku žinoti, kaip vyko derybos Kremliaus salėse po Černenkos mirties, tačiau galiausiai buvo nuspręsta kreiptis į daug jaunesnį kadrą Michailą Gorbačiovą. Gorbačiovas buvo doras komunistas, gimęs Kaukaze ir partinio darbo mokęsis Stavropolyje. 1978 m. M. Gorbačiovas tapo SSRS komunistų partijos Centrinio komiteto nariu, o 1985 m. kolegos jį išrinko generaliniu sekretoriumi.

Nė vienas iš jų nemanė, kad naujasis lyderis ves Sovietų Sąjungą į visišką sunaikinimą. Tačiau labiau už viską Michailas Gorbačiovas suprato, kad žiaurios represijos, kurias jo šalis taikė savo piliečiams, buvo nebepakenčiamos.

M. Gorbačiovas taip pat žinojo, kad karas Afganistane pamažu vedė šalį į bankrotą. Todėl jis paskelbė naują politiką, kurioje buvo vartojami žodžiai „perestroika“ (pertvarka) ir „glasnost“ (atvirumas).

Būtent pastaroji sąvoka pasirodė esanti aktuali okupuotoje Latvijoje, kur žmonės lengvai priėmė centro raginimą pagaliau pradėti kalbėti apie įvairias problemas, kurios anksčiau buvo uždraustos.

Viena iš sričių, kurioje šiuo požiūriu nebuvo jokių problemų, buvo aplinkos apsauga. Dar 1986 m. spalio mėn. publicistas Dainis Īvāns laikraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbė ilgą straipsnį, kuriame pasisakė prieš dar vienos hidroelektrinės ant Dauguvos upės statybą. Taip jau atsitiko, kad planuojama stotis buvo tiesiai priešais D. Īvanso protėvių namus, todėl tai buvo jo asmeninis reikalas. Tačiau valdžia atsisakė šio projekto – retas atvejis autoritarinės Sovietų Sąjungos istorijoje.

Iš esmės tas pats atsitiko ir su planu statyti metro Rygoje. Tai būtų reiškę didžiulį darbininkų migrantų antplūdį iš kitų SSRS dalių, o latviams tuo metu tai buvo seniai pamiršta situacija. Metro projekto taip pat buvo atsisakyta. 

1987 m. buvo įkurtas Aplinkos apsaugos klubas, kuris greitai tapo savotišku žmonių prabudimo simboliu. Kalbėti apie politiką vis dar buvo gana pavojinga, bet kas galėjo prieštarauti žmonėms, kurie nenorėjo, kad jų jūros, upės ir ežerai būtų smarkiai užteršti?

Vakaruose latviai noriai steigė organizacijas, kurios palaikė Aplinkos apsaugos klubą, ir, be kita ko, šiai organizacijai pavyko užkirsti kelią atominės elektrinės statybai netoli Liepojos.

Iki 1988 m. situacija subrendo tiek, kad tapo įmanoma įkurti Latvijos liaudies frontą. Jis greitai tapo visuotine masine organizacija, taip pat greitai tapo aišku, kad tai organizacija, turinti rinkiminių politinių galimybių.

Jau 1989 m. atsirado pirmoji galimybė įrodyti savo galią. Michailas Gorbačiovas, be kita ko, nusprendė, kad visuomenės garui nuleisti praverstų įstatymų leidėjas.

Šimtmečiu anksčiau tą patį padarė paskutinis Rusijos imperijos caras Nikolajus II. Nikolajus turėjo Valstybės Dūmą, o Gorbačiovas – Liaudies deputatų tarybą.

Rinkimai įvyko 1989 m. pavasarį ir, trumpai tariant, Liaudies frontas laimėjo 80 % Latvijoje turimų vietų. Fronto pirmininkas, šeši Latvijos liaudies fronto valdybos nariai ir penki Dūmos nariai išvyko į Maskvą.

Be kita ko, tų metų pabaigoje Baltijos respublikų deputatams pavyko pasiekti, kad būtų pripažintas ir denonsuotas liūdnai pagarsėjęs Molotovo-Ribentropo paktas ir dar liūdniau pagarsėję jo slaptieji protokolai.

Didelis ir garsus aktyvistas buvo Mavrikas Volfsonas, kuris apstulbino visą visuomenę, viešai paskelbęs pareiškimą apie šį kraugerių Stalino ir Hitlerio paktą. M. Vulfsonas parodė sutarties kopiją renginyje, kurio pirmoje eilėje sėdėjo didieji okupuotos šalies bosai.

Buvo pranešta, kad po to Komunistų partijos bosas Pugo priėjo prie Vulfsono ir jam išrėžė: „Jūs ką tik sužlugdėte Latvijos SSR“. Tuo metu taip dar nebuvo, bet iki to buvo netoli.

Liaudies deputatų suvažiavime būtent M. Vulfsonas rengė rezoliuciją dėl sutarties denonsavimo, o tomis dienomis ją palaikė ir kitos SSRS respublikos, įskaitant Rusiją.

1989 m. gruodį okupuotoje Latvijoje vyko savivaldos rinkimai, ir būtent Rygoje atsitiko taip, kad po ilgų komunistų valdymo metų susiformavo Latvijos liaudies fronto frakcija, turėjusi 61 iš 120 deputatų.

Tai taip pat buvo generalinė repeticija prieš svarbiausius rinkimus okupacijos istorijoje. Pirmą kartą per beveik pusę amžiaus į Latvijos TSR Liaudies deputatų tarybą buvo leista kandidatuoti ne tik Komunistų partijos atrinktiems ir patvirtintiems kandidatams.

Didžiausias klausimas Liaudies frontui buvo, ar jam pavyks išrinkti du trečdalius deputatų į Tarybą, t. y. tiek, kiek reikia Latvijos TSR Konstitucijai pakeisti ir nepriklausomybei paskelbti.

Jokia paslaptis, kad tai pavyko. Visi mano kartos latviai tai žino, bet galbūt portalas turi ir kitų skaitytojų, kurie šiame pasaulyje gyvena po SSRS žlugimo ir todėl gali nežinoti apie nepaprastai gražų ir pergalingą tautinio atgimimo laikotarpį ir tuo metu dirbusius žmones.

1990 m. gegužės 4 d. priimta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Po to pusantrų metų galiojo dviguba valdžia: Ivaro Godmanio vadovaujama Latvijos SSR vyriausybė ir centrinė SSRS vyriausybė Maskvoje.

Nebuvo jokių trukdžių. Lietuva nepriklausomybės deklaraciją priėmė keliais mėnesiais anksčiau už Latviją ir užsitraukė ekonominę blokadą bei boikotą.

1990 m. pabaigoje ir 1991 m. pradžioje reakcingąją Sovietų Sąjungą supurtė priešmirtinės konvulsijos. Vilniuje žuvo penkiolika žmonių, Rygoje – šeši.

Tada atėjo 1991 m. rugpjūčio 18 d., kai SSRS žmonės atsibudo, pamatė per televiziją „Gulbių ežerą“, o netrukus po to – grupę nukriošusių senių, kurie paskelbė, kad įvykdė perversmą ir nuo šiol bus valdžioje.

Paaiškėjo, kad tai buvo pats nekompetentingiausias perversmas, kokį tik galima įsivaizduoti. Po penkerių metų pertvarkos ir atvirumo tauta nebuvo tokia, kokia buvo Stalino represijų ar Brežnevo stagnacijos laikais.

Pagrindinė figūra buvo Rusijos politikas Borisas Jelcinas, kuris antrąją pučo dieną atvyko į Maskvą, užlipo ant tanko ir paklausė savo šalies kareivių, ar jie tikrai planuoja apšaudyti savo žmones.

Pučas baigėsi be didesnio kraujo praliejimo, o rugpjūčio 20 d. Latvija atgavo tarptautiniu mastu pripažintą nepriklausomybę ir suverenitetą. Michailas Gorbačiovas tuo metu jau buvo SSRS prezidentas, tačiau jau kelio atgal nebuvo ir 1989 m. gruodžio 26 d. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga nustojo egzistuoti.

Beveik 70 metų Sovietų Sąjunga buvo viena iš dviejų pasaulio galingųjų valstybių daugiausia dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo Stalino šnipai Amerikoje sugebėjo pavogti branduolinių ginklų gamybos paslaptis.

Michailo Gorbačiovo gyvenimas subyrėjus SSRS nesugriuvo. Be viso kito, komunizmo veteranas užsidirbo solidų honorarą už „Pizza Hut“ reklamą. 1996 m. M. Gorbačiovas kandidatavo Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose ir gavo kiek daugiau nei pusę procento balsų. Mauras padarė savo darbą, mauras gali eiti.

Beje, Latvijoje situacija buvo panašiai nedėkinga Liaudies frontui. 1993 m. į rinkimus į Seimą Frontas atėjo su savo sąrašu, o rezultatas buvo nedaug geresnis nei kaimyninėje Gorbačiovo šalyje. Frontas surinko 2,63 proc. balsų, ir nors tai reiškė, kad nebus mandatų, organizacija galėjo sustiprėti žinodama, kad ji pirmoji atsidūrė žemiau tuo metu egzistavusio 4 proc. barjero.

Rusijoje nuomonės dėl paskutinio SSRS generalinio sekretoriaus išsiskyrė. Būdamas savo poste M. Gorbačiovas buvo daug populiaresnis Vakaruose nei savo šalyje. Jo žmonai Raisa visuomet lydėdavo jį, kai jis vykdavo vizitų į kitas respublikas ir šalis.

Taip pat ir  1987 m. Gorbačiovų pora atvyko į Latviją, lankėsi kolūkyje, bendravo su žmonėmis. Tai buvo kažkas visiškai naujo, ir visuomenė jį sutiko daugiausia ovacijomis.

Panašiai buvo ir Vakaruose. Michailas ir Raisa pirmą kartą į Ameriką atvyko 1987 m. pabaigoje ir iš esmės buvo priimti kaip roko žvaigždės.

Šiandien Rusiją valdo žmonės, kurie jau seniai pareiškė, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė tragedija.

Michailas Gorbačiovas mirė 2022 m. rugpjūčio mėn. Dabartinis Kremliaus fašistas nepritarė valstybinėms savo pirmtako laidotuvėms.

Tarp M. Gorbačiovo ir V. Putino buvo Borisas Jelcinas, kurio dešimties metų valdymo laikotarpis buvo mažų mažiausiai chaotiškas. Tačiau dabar gyvename pasaulyje, kuriame mūsų kaimynė vėl tapo vienpartine diktatūra su viskuo, kas iš to išplaukia.

Michailas Gorbačiovas niekuomet nesidžiaugė savo šalies žlugimu. Tačiau tai, kad jis leido, kad tai įvyktų, be kita ko, reiškė, jog Latvija galėjo vystytis pagal savo supratimą ir galimybes. Tai apėmė prisijungimą prie didžiausio pasaulyje prekybos bloko ir galingiausio pasaulyje karinio aljanso 2004 metais.

Ukraina yra šalis, kuri šiuo metu patiria SSRS ideologinės įpėdinės agresiją ir barbariškumą. Tikiuosi, kad pasaulis, kaip ir Baltijos respublikos okupacijos metais, ir toliau teiks Ukrainai visokeriopą paramą, net jei Amerika savo užsienio politiką visiškai pasuko fašistinio Kremliaus link. Tai gąsdina.

Tačiau kovo 9 d. Latvijoje buvo pasiektas naujas karščio rekordas. Atrodo, kad pavasaris atėjo, todėl daugiau nenoriu nei galvoti, nei rašyti apie kretinišką Rusijos prigimtį.