„Netgi visos Ukrainos teritorijos užėmimas nereiškia karo pabaigos“

— Ar pati Ukrainos visuomenė suinteresuota tokiomis paliaubomis? Juk iš tiesų, kaip sakė D．Trumpas, niekas taip nenukentėjo nuo šio karo kaip Ukrainos žmonės.

— Ukrainos visuomenė, kaip ir bet kuri kita, šiais klausimais yra susiskaldžiusi. Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, apie 25-30 % ukrainiečių primygtinai reikalauja tęsti karo veiksmus, kol bus visiškai deokupuotos visos Rusijos užgrobtos teritorijos. Tuo pat metu nuo 52 % (Gallupo duomenimis) iki 75 % (SOCIS duomenimis) pasisako už karo nutraukimą. Tačiau net ir ši grupė, sąlygiškai „pasisakanti už taiką“, taip pat yra pasidalijusi į du pogrupius: viena dalis pasisako už konflikto įšaldymą be oficialių susitarimų ir nuolaidų Rusijai, o kita — už derybas ir taikos susitarimų sudarymą.

Taigi Ukrainos visuomenėje yra trys maždaug lygiavertės grupės. Priklausomai nuo viešosios nuomonės balanso, kiekviena iš jų apima nuo 20 % iki 40 % gyventojų. Tai tie, kurie pasisako už karo tęsimą iki pergalingos pabaigos; tie, kurie pasisako už konflikto įšaldymą be jokių nuolaidų; ir tie, kurie pasirengę derėtis su Maskva ir sudaryti taikos susitarimą. Esant tokiai situacijai, sunku vienareikšmiškai pasakyti, ko tiksliai nori Ukrainos visuomenė.

Man atrodo, kad jei kalbame apie ilgalaikį susitarimą, šie modeliai turi būti pateikti referendumui. Priešingu atveju viena iš pagrindinių grupių liks opozicijoje politiniam sprendimui, o tai sukels didelę vidinę riziką ir destabilizacijos grėsmę.

— Tačiau dabar, kaip ir bet kokios rinkimų procedūros, referendumų Ukrainoje surengti neįmanoma?

— Taip, juos rengti draudžia karo meto teisės aktai. Tačiau šie apribojimai turi galiojimo laiką — juos galima atšaukti. Bet kuriuo atveju anksčiau ar vėliau Ukraina turės grįžti prie referendumų ir rinkimų praktikos, nes be jų neįmanoma užtikrinti visaverčio ryšio tarp visuomenės ir valdžios.

— Kaip manote, ar Volodymyras Zelenskis išdrįs surengti prezidento rinkimus, iš tikrųjų rizikuodamas savo postu ar net jo atsisakydamas?

— Viskas, žinoma, priklauso nuo situacijos. Suprantama, Vladimiras Zelenskis nenorėtų, kad taip atsitiktų. Norėtųsi tokio scenarijaus išvengti. Tačiau jei padėtis fronte bus neigiama, manau, kad jam teks ryžtis ir tokiam scenarijui.

— O ar tokiu atveju jis turi šansų laimėti rinkimus?

— Viskas priklauso nuo situacijos. Karas ir taikos susitarimai yra tam tikri rėmai, kurie formuoja Ukrainos politinę erdvę.

 

Dabartinėmis sąlygomis V．Zelenskis turi galimybę varžytis dėl prezidento posto, nors šiandien šalyje populiaresnė figūra yra generolas Valerijus Zalužnyj.

Jis taip pat turi galimybę į parlamentą atvesti reikšmingą jėgą. Tačiau esant kitokiai politinei situacijai šių galimybių gali ir nebūti.

Viskas priklauso nuo to, koks bus galimas taikos susitarimas. Jis iš tikrųjų suformuluos pagrindinį visuomenės reikalavimą: ar tai bus teisingumo, didvyriškumo ir pasiaukojimo reikalavimas, ar taikos, sąžiningumo ir atkūrimo reikalavimas? Šį reikalavimą lems susitarimo turinys. Vienuose scenarijuose V．Zelenskis kaip politinis lyderis galės konkuruoti ir net laimėti, tačiau kituose, pavyzdžiui, jei jam teks sutikti su daugumos Rusijos sąlygomis ir tai bus suvokiama kaip pusiau pralaimėjimas, nei jis, nei generolai negalės išlaikyti savo populiarumo.

Jei valdžia nepatenkins kylančių visuomenės poreikių, politinėje arenoje neišvengiamai atsiras naujų figūrų arba sustiprės antrojo ir trečiojo ešelono politikai. Karas ir galimas taikos susitarimas kasdien iš naujo sudėlioja Ukrainos politinį paveikslą, visuomenės poreikius ir konkurencingų figūrų rinkinį.

— Ar tikrai Europos valstybių koalicija gali siųsti savo karius į Ukrainą?

— Tam reikėtų arba JAV, arba Rusijos, o geriausia — abiejų šalių sutikimo. Manau, kad be bent vieno iš šių veikėjų pritarimo Europa nedrįs imtis tokios misijos. Galimos ribotos misijos, pavyzdžiui, stebėtojų grupių stebėjimas, tačiau visaverčiai Europos šalių kariniai kontingentai Ukrainoje nepasirodys be JAV garantijų arba Rusijos pažadų. Europos vyriausybės, ypač britų ir prancūzų, šiuo metu yra politiškai gana trapios. Bet kokios jų karių žūtys Ukrainos teritorijoje galėtų tapti šiaudu, kuris perlaužtų kupranugario nugarą, o tai sukeltų rimtą vidaus politinę krizę.

— Minėjote, kad D．Trumpas yra greitų susitarimų šalininkas. Jei jam nepavyks greitai sudaryti sandorio, ar jis paprasčiausiai jo atsisakys ir faktiškai paliks Ukrainą likimo valiai? Ir ar tai nebūtų jo politinis pralaimėjimas, atsižvelgiant į jo rinkimų kampanijos pažadus?

— Taip, bet tokiu atveju jis paliktų ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją bei savo sąjungininkus Europoje. D．Trumpas gali tiesiog pasakyti, ir tai puikiai atitinka jo rinkėjų interesus: „Tai ne mūsų reikalas. Ukraina yra prieš, Europa yra prieš, Rusija yra prieš — tegul jie patys susitvarko. Tegul jie išsisprendžia ten, bet kas išgyvens šią kovą ir jam reikės pagalbos, jis gali ateiti pas mus. Jis žino, kokiomis sąlygomis tą pagalbą gali gauti.“ D．Trumpas visada galės kaltę dėl nesėkmės perkelti arba Europai, arba Ukrainai, arba Rusijai. Ir nemanau, kad jis patirs didelių rinkimų nuostolių, nes visi jau matė jo pastangas įtvirtinti taiką, įskaitant Zelenskio skandalą. Amerikos rinkėjai jau matė, kad Trumpas vis tiek stengėsi, labai, labai stengėsi pasiekti taiką.

Šiandien stebėjau amerikiečių apklausas: pastarosiomis dienomis D．Trumpo reitingas pakilo 2 proc. Tai nėra daug, bet kad suprastume mastą, panašiu savo prezidentavimo etapu Bidenas jau buvo pradėjęs prarasti reitingus. Kitaip tariant, ši taktika Trumpui veikia. Be to, nemanau, kad Ukrainoje įmanomas „afganiškas“ JAV pasitraukimo scenarijus. Tai nebus ambasados evakuacija ir visiškas buvimo pasitraukimas. Veikiau tai bus perėjimas prie tokio verslo modelio: „Jūs galite pirkti ginklus iš mūsų arba Europa juos pirks už jus. Mes liekame Ukrainos politikoje, žiniasklaidoje, išlaikome savo ambasadas, bet nebeatliekame aktyvaus vaidmens. Nuo šiol esame pasirengę parduoti ir stebėti.

M. Litvinova
republic.ru