Kodėl žmonės gali gyventi Hirošimoje ir Nagasakyje, bet ne Černobylyje

XX a. įvyko trys didelės branduolinės tragedijos, dvi iš jų – Japonijoje, viena – Ukrainoje. Nors apie šiuos įvykius žinoma daug, kyla klausimas: kodėl Hirošimoje ir Nagasakyje gyventojai galėjo tęsti gyvenimą savo miestuose, o Černobylyje liko negyvenama zona?

1945 m. rugpjūtį JAV per tris dienas numetė branduolines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. Ši ataka pareikalavo mažiausiai 129 000, o galbūt ir iki 226 000 žmonių gyvybių, daugiausia civilių.

Tuo metu žmonės, bandę gelbėti nukentėjusiuosius, patyrė stiprų radiacijos poveikį. Per artimiausius metus daugelis išgyvenusiųjų susidūrė su leukemija, vėžiniais susirgimais ir sunkiomis sveikatos problemomis. Nėščios moterys dažniau patirdavo persileidimus, kūdikių mirtingumas buvo didesnis, o išgyvenę vaikai dažniau turėjo apsigimimų, intelekto sutrikimų ir padidėjusią onkologinių ligų riziką.

Šis branduolinio ginklo panaudojimas prieš gyventojus išlieka vieninteliu istorijoje.

Tuo tarpu Černobylio atvejis buvo kitoks – tai ne tyčinė ataka, o nelaimingas atsitikimas. 1986 m. balandžio 26 d. sprogo atominės elektrinės reaktorius, paskleisdamas didžiulius kiekius radioaktyviųjų medžiagų.

Šios katastrofos padariniai buvo milžiniški – radiacija pasklido po didelę buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos dalį.

Pirminio sprogimo metu žuvo du žmonės, o per savaitę mirė dar 28. Vėliau su avarijos likvidavimu susiję 600 000 žmonių (vadinamieji likvidatoriai) buvo veikiami didžiulių radiacijos dozių.

Specialistai pabrėžia esminį skirtumą tarp šių įvykių: branduolinis ginklas ir atominės elektrinės sprogimas sukelia skirtingus padarinius.

Hirošimoje ir Nagasakyje bombos sprogo ore, todėl radiacija pasklido kitaip nei Černobylyje.

Černobylio reaktoriaus sprogimas, nors ir mažesnio masto nei branduolinė bomba, į atmosferą išmetė apie 400 kartų daugiau radioaktyviųjų medžiagų ir žemėje paliko pavojingų branduolinių atliekų, kurios iki šiol daro įtaką aplinkai.

Be to, kiekvienoje vietoje naudojamas tam tikras skiliųjų medžiagų kiekis. Daugumoje branduolinių ginklų ir reaktorių naudojamas prisodrintas uranas, kuriame yra didelė izotopo urano-235 (U-235) koncentracija. Šis izotopas sudaro reaktorių kurą ir lemia branduolinių bombų sprogimą.

Priešingai, branduoliniame reaktoriuje naudojami valdymo strypai, kurie sugeria papildomus neutronus, todėl dalijimosi grandininė reakcija vyksta mažesniu intensyvumu ir daug ilgiau.

Dėl šios priežasties reaktoriams reikia gerokai daugiau prisodrinto urano – pavyzdžiui, Černobylio elektrinėje buvo apie 180 tonų branduolinio kuro.

Paprastai, kai branduolinis kuras yra panaudotas ir nebegamina energijos, jis pakeičiamas nauju ir laikinai saugomas reaktoriuje, kol gali būti saugiai pašalintas arba perdirbtas. Tačiau Černobylio atveju sprogimo metu ši medžiaga pateko į atmosferą ir užteršė aplinką.

Šių šalutinių produktų pusėjimo trukmė yra ilga, o tai reiškia, kad jie išlieka kenksmingi žmonėms daugelį metų. Būtent dėl šių veiksnių Černobylis iki šiol išlieka pavojinga vieta.