„Putinas išspiria Iraną“

Sprendžiant iš teigiamų komentarų trūkumo po susitikimų Rijade, šalys nepadarė jokių reikšmingų išvadų. Bet iš principo irgi nieko blogo nenutiko – D. Trumpas, galima sakyti, „neišmetė“ Ukrainos, nes teoriškai taip galėjo nutikti, rašo  poltologas Abbasas Galliamovas „RBC-Ukraina“.

Taigi tai jau rezultatas. Konsultacijos ir susitikimai bus tęsiami, kaip nurodė visos šalys.

Be to, diskutuojamų temų spektras, ypač tarp JAV ir Rusijos, yra labai platus. Tai apima kur kas daugiau nei tik Ukrainą. Priminsiu, kad po pirmojo V. Putino ir D. Trumpo pokalbio telefonu jie iš dalies susitarė dėl savo pozicijos, pavyzdžiui, Irano branduolinės programos klausimu.

Rusija tam tikru mastu (remiantis mažai viešai paskelbta informacija) palaikė D. Trumpo poziciją Irano atžvilgiu.

Ir šia prasme negalima teigti, kad V. Putinas aplenkė D. Trumpą, nes jis nesutiko su visiškomis paliaubomis, o tik su „nedidelėmis“ energetikos srityje. Atvirkščiai, jis nupirko D. Trumpą – kitaip tariant, perdavė jam Iraną.

Atrodo, kad Rusija išspyrė Iraną. Baltųjų rūmų pareiškime po pokalbio pabrėžta, jog „abu prezidentai sutiko, kad Iranas neturėtų turėti galimybių sunaikinti Izraelį“. Mes kalbame apie branduolinius ginklus.

Tai yra, pirmą kartą nuo karo pradžios Rusija patvirtino, kad Iranas neturėtų branduolinių ginklų. V. Putinas taip pat sakė, kad Irano branduolinės programos problema turi būti sprendžiama prie derybų stalo.

Kaip tik to nori D. Trumpas ir ko nenori ajatolos – jų pozicija tokia, kad jie net nesiruošia derėtis.

Todėl mums sunku vertinti, kas vyksta, nes JAV ir Rusijos derybų tema – ne tik Rusijos ir Ukrainos karas.

Manau, kad be Irano klausimo šalys taip pat aptarinėja Rusijos santykius su Kinija ir KLDR, Rusijos padėtį Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, Rusijos pozicijas OPEC ir verslą, įskaitant Arktį, dujas ir naftą, titano, aukso ir retųjų žemės metalų gavybą.

Tačiau V. Putinui Ukraina yra esminė tarp visų šių klausimų – visi kiti yra antraeilai. Galų gale, jis galėjo išvesti dalį savo karių iš Donbaso, ten sustabdydamas puolimą, kad sulaikytų B. al-Assado režimą Sirijoje.

Bet jis to nepadarė. Tuo tarpu D. Trumpui karas Ukrainoje yra viena iš problemų, jis reikšmingas, bet ne pirmos eilės.

Galima drąsiai teigti, kad V. Putinui visi kiti projektai ir klausimai tėra derybiniai svertai. Jis pasirengęs be problemų juos iškeisti į patogesnę D. Trumpo poziciją Ukrainos atžvilgiu.

Ir per paskutinį telefoninį pokalbį tarp jų iš dalies taip ir atsitiko.

D. Trumpas galėjo užimti kitokią poziciją: jei nesutiktų su visiškomis paliaubomis, jis būtų sulaukęs naujų sankcijų ir padidintų ginklų tiekimą Ukrainai, įskaitant „Tomahawk“ raketas. Tačiau jis to padarė. Matyt, jį tenkino pasikeitusi Rusijos pozicija Irano branduolinės programos klausimu.

Ar yra pavojus, kad JAV gali priimti visas Rusijos sąlygas dėl Ukrainos?

Yra tam tikrų požymių, kad situacija taip gali  vystytis. Pavyzdžiui, D. Trumpas ir jį supantys žmonės aiškiai ėmė atgaminti Rusijos propagandos naratyvus, kad neva Ukraina yra ant pralaimėjimo slenksčio, kad Rusija tariamai apsupo Ukrainos karius Kursko srityje. Daugelis žmonių tai suprato taip, lyg „amerikiečiai būtų kvailiai – jie tikėjo rusais“.

Bet jie nėra kvaili. Bijau, kad tai apgalvotas, ciniškas pasirinkimas. Jie iš vidaus yra tam tikru mastu pasiruošę „išsausinti“ Ukrainą.

Tai yra, jie pasiruošę daryti nuolaidas V. Putinui Ukrainos klausimu mainais už jo poziciją daugeliu kitų klausimų – dėl Artimųjų Rytų, verslo interesų ir pan. Tačiau viešoji nuomonė trukdo D. Trumpo komandai daryti šias nuolaidas.

Amerikos viešoji nuomonė aiškiai yra Ukrainos pusėje, tai patvirtina daugybė Jungtinėse Valstijose atliktų apklausų. Ir svarbiausia, jog dauguma amerikiečių visiškai netiki, kad Ukraina pralaimi.

Tokiomis sąlygomis, jei naujoji JAV valdančioji komanda pradės perduoti Ukrainą Rusijai, jų piliečiai jų nesupras.

Tačiau jei amerikiečių auditorijai vaizdas atrodys kitoks – kad Ukraina beveik pralaimėjo, o Rusija ketina tai „pribaigti“, D. Trumpo veiksmai bus suvokiami kitaip.

Tada Trumpas tariamai įsikišo į šį karą su pozicija: „tegul Ukraina daro viską ir viską atiduoda – bet karas sustos ir V. Putinas jūsų nepribaigs“. Šiuo teiginiu jis amerikiečiams atrodys normalus.

Manau, kad V. Putinas viduje yra pasirengęs nuolaidžiauti D. Trumpui. Jis nedrįs ginčytis su D. Trumpu, nes bent jau gauna iš jo pažadą, kad Ukraina neįstos į NATO. Juk dėl to, anot V. Putino, prasidėjo karas. Todėl jam būtų kvailumo viršūnė dabar tiesiog eiti ginčytis su Amerikos prezidentu, jei jis ko nors iš jo reikalautų. D. Trumpas gali pradėti Ukrainos įstojimo į NATO procedūrą. V. Putinui tai būtų nelaimė.

Rusija negali plėsti savo teritorijos, Sibiras stovi tuščias, kinai užvaldo Tolimuosius Rytus. Pasirodo, kovodami dėl papildomų kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų sunaikintos teritorijos, jie susikivirčijo su Amerikos prezidentu, kuris buvo pasirengęs atsisakyti NATO plėtros idėjos. Tai būtų strateginis V. Putino pralaimėjimas, todėl manau, kad jis to nesiims.

V. Putinas bando priešintis D. Trumpui, bando jį nupirkti, suvilioti nuolaidomis – ir politinėmis, pavyzdžiui, Irano atžvilgiu, ir ekonominėmis – pavyzdžiui, dalyvavimu parduodant rusiškas dujas Europai per „Nord Stream“.

Žinoma, yra pagundų, kurioms V. Putinas vilioja D. Trumpą. Tačiau jis nori paliaubų – tai visiems pažadėjo. Antra, tiek Ukraina, tiek Rusija yra išsekusios, jų ekonomikos, kariuomenės ir gyventojai pavargę – tai objektyvus proceso komponentas, kurio negalima pamiršti. Niekas negali laimėti karinėmis priemonėmis. Šioje situacijoje paliaubos ir konflikto perkėlimas iš karinių į diplomatinius kelius atrodo gana logiškas.

Tai yra, kol kas šios derybos yra nuolatinis dialogas ir jose naudojami visi įmanomi argumentai. Štai kodėl kol kas neįmanoma numatyti jų baigties, nes istorija dar neparašyta, ji tik rašoma čia ir dabar.