[ŽT] „Paskutinė ir lemiama vinis į sovietų imperijos karstą“

Rusijos ir Amerikos visuomenės veikėjas Hermanas Obuhovas „Obozrevatel“ rašo apie pasaulyje prasidėjusią suirutę ir karo Ukrainoje baigtį.

Pasaulio rinkose vyksta suirutė. Amerikos vertybinių popierių biržos per dvejus metus prarado 11 trilijonų dolerių. Palyginti su šiais amortizatoriais, visa kita atrodo kaip žaislai. Įspūdingiausia yra tai, kad negalima daryti jokių prognozių, kaip ir beprotnamyje, kuriuo tapo Baltieji rūmai. Įvesdamas prekybos tarifus visoms šalims, net ir saloms, kuriose gyvena tik pingvinai, JAV prezidentas vadovavosi neegzistuojančio ekonomisto „rekomendacijomis“.

Tai ką tik tapo žinoma Amerikos žiniasklaidai. Pats D.Trumpas tikrai nieko negali paaiškinti. Respublikonų senatoriai ir kongresmenai vienas po kito ėmė reikšti nepasitenkinimą prezidento sprendimais, vedančiais šalį į bedugnę. Trumpo pažadai apie „šviesią ir klestinčią ateitį“ išlieka patrauklūs tik žmonėms, turintiems nebaigtą vidurinį išsilavinimą. Trumpas nežino, kad pasaulinės ekonomikos pamatai remiasi laisvo bendravimo principais. Jei JAV padidins importo muitus importuojamiems automobiliams ir amerikietiškų automobilių komponentams, tai Amerikoje surinkti automobiliai negali tapti pigesni už importuotus.

Šiandien Ukraina nori žinoti tik vieną dalyką: kada baigsis karas? Čia taip pat matome visišką Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento nesusipratimą – su kuo jie turi reikalų Maskvoje? Rusija šiandien yra neofašistinė valstybė, kuriai karas yra paradigma ir neatsiejama egzistencijos dalis. Šio karo nesustabdys prezidento Trumpo burtų lazdelė, kuris nėra nei fakyras, nei mesijas, juk net negali atskirti Australijos nuo Austrijos. Apie kokią ramybę galime kalbėti jam „jautriai vadovaujant“? Jis sugeba tik manipuliuoti ir šantažuoti tarifais, o tai veda prie Respublikonų partijos reputacijos žlugimo ir verčia suabejoti jo galimybėmis toliau valdyti šalį. Taiką Ukrainoje, kaip „Trumpo projektą“,  turime pamiršti.

1989 m. sovietų armija buvo visose 15 SSRS respublikų, taip pat Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Mongolijoje, Vietname ir Kuboje. Dabar Rusijos armija yra Baltarusijoje ir bando likti Ukrainoje. Rusijos bazės yra Armėnijoje, Sakartvele (Abchazijoje ir Pietų Osetijoje), Tadžikistane, Kirgizijoje, Kazachstane, Moldovoje ir Sirijoje. Europos Sąjunga, Kanada ir JAV gali padėti jai palikti šias šalis. D.Trumpas nėra amžinas ir net per jo kadenciją tokia įvykių raida neatmetama. Nėra alternatyvos šią problemą išspręsti per ekonominę blokadą. Jei prie ES ir Šiaurės Amerikos prisijungs Kinija ir Japonija, tai daug kartų paspartins Rusijos skilimo procesą. Po to rudasis maras, pakeitęs raudonąją cholerą, amžiams išnyks iš pasaulio žemėlapio kartu su Rusija. Laikinai okupuotų Ukrainos teritorijų išvaduoti iš Rusijos armijos nereikės. Ji ne tai, kad pati iš ten neišeis, ji išgaruos.

Nei D. Trumpas, nei Putinas, nei net Visagalis nežino, kuo baigsis taikos derybos tarp Baltųjų rūmų atstovų ir atskirų Rusijos organizuoto nusikalstamumo grupuotės veikėjų. Putino mafija galbūt norės grįžti prie draugiškų santykių su JAV, bet jie toli, o Kinija – šalia. Pekinui tereikia „pakelti antakį“ (Rusijos propagandos apologeto Solovjovo žodžiais tariant), ir Maskva viską supras. JAV jai nė kiek nepadės. Šiuo atžvilgiu diskusijos apie tai, ar rusai nori karo, yra beprasmės. Politiškai jie to nori, o ekonomiškai – ne.

Sovietų Sąjunga žlugo ne todėl, kad visi pavargo nuo jos vairininko – komunistų partijos, o todėl, kad totalitarinė socialistinė santvarka buvo susidėvėjusi ir visiškai atgyveno. Ekonomika įkalė paskutinę ir lemiamą vinį į sovietų imperijos karstą. Istorija kartojasi. Labiausiai tikėtina, kad Rusija iširs, labiausiai to laukia Kinija, kuri gaus didelę dalį Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Visa kita pasklis į skirtingas puses – kas į Europą, kas į Aziją, o kai kas į užmarštį. Štai čia turime jiems padėti.