Ironija ir totali planetos ghiblifikacija

Dar neaišku, kodėl leidžiamės į kelionę po Ghibli visatą. Kodėl trokštame ten nukeliauti. Beje, ar žinojote, kad Miyazaki sukurtas Ghibli muziejus netoli Tokijo ir Ghibli parkas netoli Nagojos yra geidžiamiausios ir todėl sunkiausiai pasiekiamos vietos Japonijoje, taip pat ir užsieniečiams? Norėdami įsigyti bilietą į vieną iš jų (už juokingą kainą), vienu atveju turite stoti į eilę internetu prieš mėnesį, kitu – prieš du mėnesius. Praėjus valandai nuo pardavimo pradžios, jie baigiasi.

„New Yorker“ karikatūroje pateikiamas gana įtikinamas atsakymas. Atsidurti prie stalo su Totoro – tai beveik tas pats, kas „susidraugauti su drambliu ir pagauti ugninės paukštės plunksną“ iš mūsų giliausios vaikystės. Tačiau tai visai nepanašu į susitikimą ir nuotrauką parade su triukšminguoju Mikiu ar Donaldu Disneilende. Holivudo animaciniai filmukai ir atrakcionai yra linksmi, ir viskas. Ghibli siūlo gyvybiškai svarbią filosofiją, beveik politinę programą.

Pavyzdžiui, toje erdvėje vyrauja stulbinantis demokratiškumas, pranokstantis net išpuoselėtas pasakų konvencijas. Paprasti mirtingieji sugyvena su raganomis ir burtininkais, vilkolakiais ir užburtais gyvūnais, stichinėmis dvasiomis, kalbančiais daiktais ir širdingais robotais. Čia ne tik pelėdos – kiekvienas padaras nėra toks, koks atrodo. Gerokai anksčiau nei liberalūs biurokratai, Miyazaki į savo beribę karalystę įvedė visišką įtrauktį.

Pažymėsime, kad ji yra be vertybių. Ghibli animaciniai filmai puikiai paneigia įprastą klišę, kad pasakose visada kalbama apie gėrio ir blogio susidūrimą. Jose sunku rasti nors vieną suprantamą antagonistą, išskyrus bjaurų slaptosios tarnybos agentą Muskį iš „Dangaus pilies Laputa“. Kiekvienas vienaip ar kitaip elgiasi dėl kokios nors priežasties, o konfliktai išsprendžiami tik supratimu, o ne konfrontacija. Net ragana Jubaba savaip jaudina, net kirminų suėstas demonas šernas turi savo tragediją, kurią norisi užjausti. O šiurpūs mutavę vabzdžiai iš „Nausikai Vėjų slėnyje“ pasirodo esantys tikri planetos gelbėtojai.

Gyvendami nuolatinės katastrofos sąlygomis, Ghibli valstybės gyventojai mokosi tolerancijos ir sugyvenimo vieni su kitais, pamažu pradeda suprasti vieni kitų kalbas ir priežastis. Tai utopija, kurią Miyazaki sukuria apokalipsės pagrindu.

Be viso kito, Ghibli filmuose išspręsta ir lyčių nelygybės problema: stipriausi ir intuityviausi šių animacinių filmų personažai yra moterys. Būtent todėl, kad jos sugeba atsisakyti neapykantos, įveikti antagonizmą, prieiti net ne prie kompromiso, o suvokti priežasties ir pasekmės ryšius, kurie agresyviausius kovotojus už tariamą gėrį paverčia nelaimingiausiais.

Bendra visų Ghibli būtybių – humanoidų ar ne – užduotis yra ta, kurią garsiausia Japonijos animacijos studija jau daugelį metų sprendžia savarankiškai – sodina miškus ir propaguoja aplinkosaugos programą. Tai Žemės gelbėjimas nuo bedugnės, į kurią savanaudiška ir kvaila žmonija kasdien ją stumia.

Išdėstytos popieriuje, šios idėjos iškart ima skambėti kaip plakatų šūkiai ar priešrinkiminės kairiosios liberalų partijos rinkiminės kalbos. Tačiau Miyazaki jas iškelia pasitelkdamas protu nesuvokiamai paradoksalius, užburiančius ir visada nenuspėjamus siužetus, sudėtingus daugialypius personažus ir reto grožio vaizdus. Tokius, kad iškart norisi bent minutėlę, bent jau internetiniame vaidmenų žaidime pabūti vienu iš jų, nepaisant politinės platformos ir deklaruojamų pažiūrų.

Galbūt mes visi esame šiek tiek geresni, o ne blogesni, nei norime atrodyti. Viltis, kad taip yra, yra dar viena esminė, mažai tikėtina, kad įgyvendinta dabartinės žlungančios planetos giblifikacijos priežastis.

A. Dolinas
republic.ru