Kremlius įsakė. Rusija grįš į SSRS

Rusijos piliečiai gegužės mėnesio švenčių proga gali gauti dovaną iš Pramonės ir prekybos ministerijos. Rusijos leidinys „Izvestia“ sužinojo, kad ministerija planuoja apriboti lygiagretų importą – prekes, importuojamas be intelektinės nuosavybės savininko leidimo, paprastai apeinant oficialius platinimo kanalus, – kad į šalį galėtų patekti tik ribotas skaičius prekių ženklų.

Kremlius tikrai tai pateisins sakydamas, kad jie saugo vartotojus nuo žemos kokybės užsienio produktų. Tai tas pats pateisinimas, kurį pateikė sovietų valdžia dėl pagrindinių prekių nebuvimo iš užsienio.

Pirmoji mintis buvo, kad tai bandymas privilioti Vakarų įmones, kurios delsia grįžti į Rusiją nepaisant draugiškų signalų. Tiesą sakant, prekių ženklai, kurie pasitraukė karo pradžioje, yra prašomi grįžti į šalį.

Rusijos gamintojai ir jų lobistai garsiai teigia, kad įmonės, kurios pasitraukė iš šalies 2022 m., neturėtų būti svetingai sugrįžusios – tegul jos susimoka ir atgailauja.

Prezidentas Vladimiras Putinas nurodė vyriausybei iki gegužės 15 d. nustatyti, kaip užsienio įmonės, kurios išvyko iš Rusijos, gali atpirkti savo turtą, kuris daugelio buvo parduotas. Atrodo, kad vietinės gamybos lobistai perėmė valdžią. „Izvestia“ matytame dokumente nurodoma sudaryti „bėglių“ sąrašą, o grįžusieji turės atpirkti savo turtą atsižvelgdami į dabartinių savininkų interesus. Be abejo, bus labai sunku – o gal net neįmanoma – patenkinti visų, kurie karo pradžioje pigiai ar net nemokamai įsigijo užsienio turto, poreikius.

Pareigūnai teigia, kad šie pokyčiai bus vykdomi Rusijos gamintojų ir vartotojų labui. Vietiniams gamintojams net nereikės gaminti nieko panašaus ar net geresnio už užsienio analogus. Pakaks tiesiog deklaruoti savo ambicijas ir jie galės atbaidyti užsienio konkurentus.

Jei abejojate, pažvelkite į vaistų rinką, kurioje importo pakeitimas vyksta jau seniai. Pacientai skundžiasi, kad vietiniai analogai yra mažiau veiksmingi ir sukelia daugiau šalutinių poveikių. Tačiau tai netrukdo farmacijos įmonėms būti vienomis didžiausių Rusijos įmonių. Jų verslo modelis paprastas: tiesiog pirkti generinius vaistus iš Indijos ir pažymėti juos rusišku prekės ženklu.

Tereikia atsigręžti į SSRS, kad pamatytum, kaip viskas klostysis. Pasak to meto valstybinės žiniasklaidos, vėlyvoji Sovietų Sąjunga taip pat turėjo viską! Ji pati gamino radijo imtuvus, kasečių grotuvus ir televizorius ir tuo labai didžiavosi. Ji netgi gamino džinsus ir sportbačius!

Žinoma, buvo tik vienas ar du prekių ženklai, iš kurių buvo galima rinktis. Bet kam varginti piliečius pasirinkimo problema, juolab kad tarp dviejų gamyklų buvo mažai skirtumo? Žinoma, žmonės mėgo ginčytis dėl „Bolševičkos“ gamyklos kostiumų pranašumo, palyginti su Klaros Cetkin vardu pavadinta gamykla. Tačiau dauguma jų tenkinosi pirkdami iš pogrindinių dirbtuvių.

Tik elitas turėjo prieigą prie tikrų prekių ženklų per platintojus (oi, kokios legendos sklandė apie penktąjį GUM aukštą) arba galėjo juos parsivežti iš užsienio komandiruočių. Gudriausi per pažintis muitinėje siekė importuoti itališkus džinsus ir vokiškus magnetofonus. Prie šio akto prisijungė ir sovietiniai moksleiviai, kurie gausiai susirašinėjo su „draugais iš socialistinių šalių“. Ypač populiarūs buvo lenkų bendraamžiai: jie dažnai laiškuose atsiųsdavo kramtomosios gumos.

Tad pasiruoškite: turėsime prarasti daug importo, kuris šiandien vienaip ar kitaip vis dar patenka į Rusiją. Pavyzdžiui, po skandalų, paveikusių rusiškus planšetinius kompiuterius ir kitus įrenginius, kol kas bus leidžiama importuoti „iPhone“. Tačiau galima gyventi ir be „Nike“ sportbačių. Kalbant apie buitinę techniką, pavyzdžiui, šaldytuvus, atrodo, kad vienintelė bendrovė nusprendė grįžti į Rusiją, tai italų „Ariston“. Be to, Rusijos piliečiai perpus sumažino savo išlaidas kiniškiems ir nominaliai vietiniams automobiliams, veltui tikėdamiesi, kad užsienio automobiliai grįš.

Ar toks lygiagretaus importo ribojimas padės plėtoti vidaus gamybą? Vargu. Bendrovė „Just Clothes“, kuri bandė užpildyti „Uniqlo“ paliktą spragą, po trejų metų uždaro visas savo parduotuves ir palieka rinką. Nors Rusijos rinkoje konkurentų nebuvo, verslas žlugo, nes net ir dominuojant rinkoje, norint išlikti gyvybingam, reikia turėti kvalifikuotų darbuotojų ir automatizuotų linijų. Laikai, kai drabužių gamyklos Japonijoje, Kinijoje ir net Vietname bei Bangladeše buvo pilnos darbuotojų, gaunančių skurdžius atlyginimus, tampa praeitimi, nes juos keičia robotai. Prekėms tvarkyti ir automatizavimui užtikrinti tereikia kelių žmonių.

Rusijoje neįmanoma rasti žmonių, kurie norėtų dirbti 10 valandų per dieną už tokį mažą atlyginimą. Kalbant apie modernią įrangą, nėra nei pinigų, nei galimybių (dėl sankcijų), nei noro jos įsigyti.

Tačiau yra vienas esminis skirtumas, palyginti su sovietiniais laikais. Šį kartą vargu ar teks tenkintis „Skorochod“ gamyklos batais, nes vietinę produkciją sudarys iš Kinijoje perkami ir Rusijoje surinkti komponentai. Jei netikite manimi, pažiūrėkite į „Moskvich“ automobilių gamyklą. Daugelis įmonių net nesivargins dėti tiek pastangų. Ketvirtadalis šalies batsiuvių beveik nieko nedaro, tik klijuoja padą prie kitur pagamintų sportbačių. Tokiu būdu jie mažai gadina originalų gaminį, nors padas galiausiai nukris. Ne tai, kad jie perka iš Kinijos dėl kokybės. Jie tiesiog bando sumažinti išlaidas.

Antra, šį kartą jums nereikės ieškoti juodosios rinkos spekuliantų viešuosiuose tualetuose. Vietoj to atsiras naujų paslaugų įmonių, kurios galės pristatyti prekes vienu ekrano bakstelėjimu. Daugelis šių kanalų jau egzistuoja socialiniuose tinkluose ir internetinėse prekyvietėse. Jos apims viską: muitinę, mokesčių administratorius ir teisėsaugos institucijas. Be to, didesnės ir galingesnės įmonės tikriausiai netgi bus atleistos nuo Pramonės ir prekybos ministerijos sąrašo.

Dėl to viskas pabrangs. Likęs pasirinkimas bus apribotas naujųjų importuotojų skonio ir grožio sampratos. Bet tai maža kaina, kurią reikia sumokėti už vidaus gamybos rėmimą, ar ne?