Maskvos konfederacija ir Sibiro emyratas. Kas ką paims iš rusų lavono?

Štai „The Moscow Times“ žurnalistų nubrėžtas ateities žemėlapis, dėl kurio Kremlius panikuoja.

Ar Rusija išgyvens karą su Ukraina ir iš jo išeis sveika? Vis daugiau ekspertų teigia: ne. 2027–2030 m. imperija gali žlugti greičiau nei žlugo TSRS. Kodėl? Nes sistema, pagrįsta smurtu, korupcija, centralizacija ir Maskvos vykdomu provincijų plėšimu, nebeturi kuo kvėpuoti.

Iširimą gali lemti: karinė nesėkmė Ukrainoje, nauji Putino konfliktai su NATO šalimis, puolimas prieš Kazachstaną, bankrotas dėl sankcijų ir žaliavų kainų kritimo, taip pat... auganti pačių regionų neapykanta Kremliui. Tai nebus revoliucija, tai bus imperijos sepsis, rašo straipsnyje Ааron Lea ir Boruch Taskin ir prognozuoja tokį padalijimą:

-Naftos ir dujų Sibiras, t. y. Tiumenės sritis, Chanty-Mansijsko ir Jamalo-Neneco sritys, taps „Sibiro Jungtiniais Emyratais”;

-Rusijos Kaukazą pasidalins Turkija ir Azerbaidžanas, o Sakartvelas atgaus Pietų Osetiją ir Abchaziją;

-Tatarstanas, Baškortostanas ir Orenburgo sritis taps gana turtinga konfederacija, grindžiama naftos, chemijos, automobilių pramonės ir stiprios žemės ūkio sektoriais, natūraliai linkusi į Kazachstaną;

-Jakutija, Buriatija ir Krasnojarsko kraštas – yra pernelyg turtingi, kad liktų lojalūs Maskvai. Jie turi deimantų, dujų, aukso ir iš esmės visą Mendelejevo lentelę. Jie pasirinks Kinijos variantą, kaip ir Tuvas, kuris vis dar prisimena savo buvusią valstybingumą;

-Užbaikalės, Tolimųjų Rytų ir Primorsko kraštai sukurs atskirą ekonominę ir etninę struktūrą ir atsidurs Kinijos protektorate;

-Kaliningradas / Kionigsbergas / Karaliaučius – grįš į Vokietiją arba atiteks Lenkijai;

-Karelija – grįš į Suomiją, o Komių Respublika prie jos prisijungs;

-Murmansko ir Archangelsko sritys taps Norvegijos ir Didžiosios Britanijos protektoratais;

-Kurskas, Belgorodas, dalis Rostovo, o galbūt ir Briansko apygardos atiteks Ukrainai;

-atsiras: Uralo Respublika (Sverdlovsko, Permės, Čeliabinsko apygardos) ir Kozacko Respublika (dalis Rostovo, Voronežo, Krasnodaro apygardų ir Stavropolio krašto).

-Baltarusija, išsilaisvinusi iš Lukašenkos ir KGB valdžios, taps visiškai nepriklausoma valstybe, atsikratys Rusijos hegemonijos ir integruosis į Europos Sąjungą.

Visi šie regionai – naujos valstybės – pagaliau gaus galimybę kurti savo laimingą ateitį, laisvą nuo Maskvos stabų ir demonų, dalis jų galbūt bus po Jungtinių Tautų globos. Bet kas bus su likusiais?

Centrinė Rusija, didelė dalis Nadvolžanskio ir Šiaurės Vakarų federalinio okrugo sukurs visiškai naują darinį – Maskvos konfederaciją – demokratinę, nebeimperinę valstybę, su Maskva, Sankt Peterburgu, Pskovu, Riazanė, Tvere, Čuvašija ir Kalmykija, kurios plotas bus 1,5 mln. km2, o gyventojų skaičius – apie 50–60 mln.

Tai nebus kokia nors „geresnė Rusija”. Tai bus anti-Rusija, su rotacijos principu veikiančia prezidentūra, laisvais rinkimais, savivalda pagal Šveicarijos pavyzdį ir visišku draudimu kurti armiją, daugiausia su civiline gynyba. JT užtikrins branduolinių ginklų priežiūrą, o Europa – infrastruktūrinę paramą.

Kodėl be armijos? Nes Kremliui karas visada buvo „šventas valstybės branduolys“. Armija Rusijoje – tai ne tik struktūra ir įranga, bet visų pirma psichozė, obsesija dėl teritorijos užkariavimo, žaidimas dėl išteklių ir kaimynų bauginimas, netikra pasididžiavimas, represijų ir militaristinių melų instrumentas.

Taip pat baigsis Didžiojo karo, didžiųjų pergalių, „sovietinių pasiekimų“ kultas. Nebebus carų. Baigsis Kremliaus tarnybų kontrolė ortodoksų bažnyčiai. Tarptautiniai ir nacionaliniai teismai išardys ir nuteis FSB ir GRU valdžią, o tai primins Vokietijos denacifikaciją po 1945 m.

Taip pat bus padarytas galas rusų kalbai kaip dominavimo įrankiui. Ji taps tuo, kuo turėtų būti kiekviena kalba: tik komunikacijos priemone. Šiandien Kremlius mato pasaulį taip: jei kur nors kalba arba bent jau kažkada kalbėjo rusų kalba, tai jie yra arba turėtų būti mūsų imperijos dalis.

Tai kultūrinė vergovė, kuri pagaliau baigsis, nes kalba nereiškia teisės į teritoriją – o būtent taip ją šiandien traktuoja Kremlius. Dėl savo gilių šaknų rusų kalba, žinoma, išliks, bet tik kaip Maskvos konfederacijos kalba ir tarpregioninėje komunikacijoje, o ne kitų kalbų sąskaita.

Maskvos konfederacijos ekonomika bus „ekonomika be dujų ir šautuvų”, bet pagrįsta Maskvos, kaip finansų centro, Sankt Peterburgo, kaip didžiojo uosto, Samaros, Nižnij Novgorodo ir Volgogrado, kaip pramonės centrų, bei Tverės ir Kaugos, kaip potencialių žaliosios energijos šaltinių, patikimumu. Investicijos iš Japonijos ir ES pavers šį regioną „Rytų Ispanija“.

Rusija niekada nesugebėjo sukurti tikros federacijos, nes jos valdovai visada rinkosi kraujo trokštantį centralizmą.

Taigi Maskvos konfederacija galėtų būti pirmoji neimperinė valdymo forma visoje Rusijos istorijoje, kur vienybė nereikalautų prievartos, kur valstybė tarnauja piliečiui, o ne pilietis yra valstybės nuosavybė. Be mito apie „vieną centrą – šventą vietą, kur mokami duoklės ir duodami kyšiai“.

Rusijos karas su Ukraina buvo neišvengiamas, beveik matematiškai išvestas iš visos ankstesnės Rusijos ir Kremliaus ideologinės konstrukcijos. Imperija visada pasiekia momentą, kai jos valdžios mašina nustoja tarnauti gynybai ir pradeda tarnauti sau pačiai. Tuo momentu ji žlunga.

Politinė ir moralinė Rusijos nesėkmė kare su Ukraina nebus tik epizodas. Tai bus tiesos momentas, kuris atskleis ne tiek armijos silpnumą, kiek imperinės idėjos tuštumą ir nusikalstamumą. Rusijos Federacijos žlugimas įvyks ne fronte, o suvokiant, kad centralizuotos viršenybės ideologija mirė, kaip komunistinės idėjos mirtis sugriovė TSRS.

Ar ši „The Moscow Times“ žurnalistų vizija yra tik utopija ir neturi nė mažiausios galimybės išsipildyti? Žmonijos istorija jau matė ne vieną dalyką, kuris „neturėjo teisės įvykti“, bet vis dėlto įvyko. Žlugo tūkstantmetės imperijos, o sovietinė, kuri turėjo būti „amžina“ – ir didžioji dauguma tuo metu šventai tikėjo – išsilaikė vos 74 metus.

Taigi geriau nepadaryti išankstinių išvadų...