„Pavojingiau nei Rusijos atakos.“ Ukrainoje prasideda „Pilkojo kardinolo“ era

Nepaisant to, kad frontas nežada greitai ramybės, Ukraina priversta kovoti kitame mūšio lauke, savo viduje. Pastarieji įvykiai rodo, kad politinė konfrontacija tampa purvinesnė ir pavojingesnė valstybės stabilumui nei išpuoliai iš Rusijos, rašo „The Economist“.

Birželį paženklino trys rezonansiniai epizodai, kurie nubrėžė naują jėgų konfigūraciją:

• Oleksijus Černyševas, vicepremjeras ir vienas iš potencialių kandidatų į premjerus, buvo apkaltintas korupcija – jis tapo aukščiausiu šio lygio pareigūnu, su kuriuo buvo taip pasielgta. Tuo metu pareigūnas buvo Europoje ir lėtai grįžo, kas, švelniai tariant, atrodė keista: sakoma, kad ukrainiečių repatriacijos ministras neskuba grįžti namo;
• Vyriausybė gavo signalą apie rotaciją: preliminariais duomenimis, kalbama apie galimą premjero pasikeitimą. Paminėta vos 39 metų ekonomikos ministrės Julijos Sviridenko pavardė – ji laikoma artima Prezidento kanceliarijai;
• Trečiasis judėjimas – nesėkmingas bandymas nušalinti Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovą Kyrylo Budanovą, turintį tvirtą reputaciją ir savo paties poziciją valstybės vertikale. Už šių įvykių slypi Prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas, kuris de facto valdo daugumą procesų valstybėje, neturėdamas jokių oficialių vyriausybinių pareigų.

Jis vis labiau primena „pilkąjį kardinolą“ – jo įtaka auga, o politiniai konkurentai nyksta iš akių. „The Economist“ straipsnyje primenama, kad iki 2019 m. A. Jermakas buvo žinomas visiškai kitoje aplinkoje – kaip teisininkas, prodiuseris, „ryžtingas“ ir šou verslo žmogus.

Daugelis vis dar negali paaiškinti jo spartaus politinio iškilimo. Tuo pačiu metu Jungtinėse Valstijose auga susierzinimas dėl jo elgesio stiliaus. Vašingtono diplomatiniai sluoksniai vis labiau kritikuoja kontaktus su juo – jie sako, kad A. Jermakui ten pamažu užsidaro durys.

Tačiau Kyjive situacija priešinga – užuot praradęs įtaką, A. Jermakas, regis, sugriežtino savo poziciją. Žurnalistų šaltiniai vyriausybėje teigia, kad būtent jis galėjo inicijuoti bylos prieš O. Černyševą plėtojimą arba bent jau siekti, kad ji būtų paviešinta. Priežastis – ne tiek „butų schema“, kiek politinė konkurencija. O. Černyševas bandė užmegzti alternatyvų bendravimo su Jungtinėmis Valstijomis kanalą, apeidamas A. Jermaką.

O jo atleidimas taip pat atvėrė kelią J. Sviridenko – žmogui, kuriuo, pasak gandų, A. Jermakas visiškai pasitiki. Šios istorijos yra tik pirmoji didelės dėlionės dalis. Tačiau tendencija akivaizdi: Ukrainoje verda vidinė kova dėl valdžios, kuri įgauna pagreitį, pačiu blogiausiu įmanomu momentu – kai šalis kovoja iš išorės, o Vakarai pavargsta.