„Atsitiko kažkas baisaus.“ Košmaras išsipildė (Video)

Soc. tinklo vartotojas @VictorKvert2008 savo soc. tinklo X paskyroje dalijasi Rusijos žurnalisto ir tinklaraštininko Rustemo Adagamovo mintimis.

Niekaip negaliu iš galvos išmesti vaizdo įrašo iš Tatarstano, kuris dabar plačiai platinamas socialiniuose tinkluose. Tai „Zvezda“ televizijos kanalo reportažas apie „Alabugos“ gamyklą, kurioje gaminami dronai „Geranium“. Tie patys dronai-kamikadzės, kurie kiekvieną naktį skraido į Ukrainos miestus, žudo žmones, griauna gyvenamuosius pastatus, ligonines, elektrines – viską, kur smogia.

O štai tikros gamybos vaizdo įrašas. Gamykla. Grafikai. Plakatai. Vadovybė. Atlyginimai ir premijos už plano viršijimą. Žmonės, kurie eina į darbą, geria arbatą valgykloje, diskutuoja apie kainų didinimą ir hipoteką – ir kiekvieną dieną stropiai renka masinio teroro ginklus.

Bandau įsivaizduoti, kaip jie su tuo gyvena. Ar niekas neklausia savęs: ką gi jie daro savo rankomis? Ar niekas nejaučia siaubo suvokę, kad dabar jų darbas kažkam reikš mirtį? Senukui, uždususiam po griuvėsiais. Vaikui, kuriam nespėjo pašalinti skeveldrų. Moteriai, kuri buvo nužudyta savo bute dešimtą nėštumo savaitę.

Nekalbu apie kažkokį „Putino režimą“. Ne, kalbu apie tuos žmones, kurie kruopščiai surenka drono korpusą, pajungia užpildą, išbando variklius ir elektroniką. Apie tuos, kurie nemato tame nieko ypatingo. Kurie sau sako: „Na, ką aš galiu padaryti? Tai mano darbas.“ Arba, dar blogiau, išdidžiai skelbia socialiniuose tinkluose: „Mes gaminame įrangą frontui!“

Matau, kad atsitiko kažkas baisaus. Tokio baisaus, kad to nebegalima paaiškinti baime, propaganda ar skurdu. Tai visiškas moralės, žmogiškumo ribų, užuojautos praradimas. Visiškas etinio jausmo degradavimas – to paties vidinio orientyro, kuris turėtų jiems pasakyti: jūs negalite to daryti. Jūs negalite savo rankomis daryti to, kas vėliau nuskris žudyti žmonių kaimyninėje šalyje, kurie jums nieko blogo nepadarė. Žmonių iš artimiausios jums tautos, su kuria kalbate beveik ta pačia kalba. Jūs negalite užmerkti akių prieš akivaizdų dalyką: jūs esate šios žmogžudystės dalis, net jei sėdite dirbtuvėse ir tiesiog lituojate laidus.

Kai žmogus nebejaučia šios ribos – tarp „darbo“ ir „blogio“, tarp „įsakymo“ ir „nusikaltimo“ – prasideda baisiausia. Prasideda bendrininkavimas.

Ir būtent taip tai šiandien atrodo. Jauni vaikinai, kurie vakar baigė mokyklą, stropiai renka kovinių dronų užpildą „Alabugoje“. Jiems nepasakoma, kad šie ginklai bus panaudoti Charkivo mokykloms ar Dnipro gimdymo namams atakuoti. Arba jiems pasakoma – ir jiems nerūpi. Nes jiems buvo suteiktas bendrabutis, nustatyti gamybos tikslai, pažadėta karjera ir – svarbiausia – išjungta mintis. Mintis, kad tai blogis.

Rusai įprato „negalvoti“. Įprato prie sąžinės paralyžiaus. „Esame už politikos ribų“. „Mes tik dirbame savo darbą“. Bet būtent taip ir veikia blogoji sistema – paprastų žmonių, kurie nusprendė neklausti savęs, kur yra riba tarp gyvenimo ir žmogžudystės, tarp profesijos ir nusikaltimo, rankomis.

Ir už tai, esu tikras, bus atpildas. Jei ne teisinis, tai žmogiškas. Istorinis. Moralinis. Nes ginklų, kurie žudo civilius gyventojus, rinkimas nėra „neutralus veiksmas“. Tai dalyvavimas kare. Tai bendrininkavimas nusikaltime.

Kai viskas baigsis, jiems visiems teks gyventi su šiuo žinojimu. Vieni pamirš, kiti teisinsis, treti kentės. Bet niekas negalės pasakyti: „Nežinojau.“ Nes visi žinojo. Jie tik apsimetė, kad tai nesvarbu. Kad tai tik darbas. Tik dronas.

O kitame gale tai tik kažkieno gyvenimas. Kurį dabar sugriovei tu.