„Valdžia pažeminta. Kremlius užimtas.“ Netikėtas posūkis

Ukrainietė Devana, kovojanti su Rusija informaciniame fronte, savo soc. tinklo X paskyroje primena istorinius įvykius.

Kaip ukrainiečiai užėmė Maskvą: ar istorija gali pasikartoti?

Kartais ateitis slypi praeityje. Nedaugelis tai žino, bet ukrainiečiai istorijoje tiesiogine prasme yra ne kartą užkariavę Maskvą. Ir šiandien, jei Europa atriš mūsų rankas, istorija gali vėl pasikartoti.

1610 m.: Ukraina okupuoja Maskvą 

1610 m. liepą etmonas Stanislovas Žólkiewskis vadovavo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos armijai, kurioje buvo daug Ukrainos didikų, stačiatikių šlechtų ir kazokų kovotojų. Nepaisant visų sunkumų, jo armija sutriuškino maskviečius Kliušino mūšyje ir netrukus įžengė į Maskvą.

Pats Žólkiewskis rašė, kad maskviečių baimė buvo tokia didelė, kad „net baisu į juos žiūrėti“. Kremlius buvo užimtas, Maskvos vyriausybė žlugo, o caro valdžia buvo pažeminta.

Lenkai pasiūlė Maskvos sostą kunigaikščiui Vladislavui, Žólkiewskis aiškiai pasakė, kad yra pasirengęs ten pasilikti tiek, kiek reikės tvarkai palaikyti. Ukrainos kazokai buvo tarp tų, kurie išlaikė Maskvą, įrodydami, kad maskviečių mitai apie nenugalimumą buvo tik mitai. 

1618: Sachaidačno kazokai apgulė Maskvą

Po aštuonerių metų, 1618 m., Ukrainos etmonas Petras Konaševyčius-Sachaidačnas vedė 20 000 Ukrainos kazokų į Maskvą. Jie užėmė tvirtovę po tvirtovės: Putivlį, Kurską, Livną, Jelecą – ir žygiavo tiesiai Maskvos link. Mieste kilo tokia panika, kad vyriausybė puolė į taikos derybas. Nors šį kartą jie neįžengė į Kremlių, jų spaudimas privertė pasirašyti Deulino paliaubas, pagal kurias Maskva atidavė didžiules žemes Lenkijos ir Lietuvos respublikai. Sachaidačno reidas buvo viena efektyviausių to meto karinių kampanijų – greita, drąsi ir su aiškiais strateginiais rezultatais. Hetmanas tikėjo, kad dieviškasis teisingumas yra jo pusėje ir kad Maskva kris po savo bailumo ir žiaurumo našta.

Kodėl turime įžengti į Maskvą dabar

Karai nesibaigia apkasuose. Jie baigiasi agresoriaus sostinėje. Štai kodėl Ukraina vieną dieną privalo įžengti į Maskvą – ne užkariauti, ne dėl keršto, o tam, kad sugriautų sistemą, kuri vėl ir vėl gimdo karą. Rusija vis dar laiko tūkstančius ukrainiečių belaisvių – ne tik kareivius, bet ir civilius. Moterys, savanoriai, aktyvistai, deportuoti vaikai, pagyvenę žmonės – visi jie įkaitais valstybėje, kuri nesilaiko karo taisyklių, o gyvena pagal teroro logiką. Jie nėra „karo belaisviai“, todėl jiems neleidžiama dalyvauti mainuose. Jie tiesiog žmonės – pavogti, kankinami, dingę be žinios. Ir būkime atviri: Rusija taip pat yra kalėjimas savo pačios žmonėms. Toje sistemoje yra tūkstančiai politinių kalinių – nuo Navalno šalininkų iki prieš karą pasisakančių balsų, nuo etninių mažumų iki pagrobtų baltarusių.

Tikroji pergalė – tai ne tik mūsų žemių susigrąžinimas. Tai tamsos nutraukimas jos ištakose. Ukraina negali to padaryti viena. Europa turi suprasti: neįmanoma sustabdyti gaisro apsaugant mišką – reikia užgesinti liepsnas pačioje širdyje. O ta širdis yra Kremliuje. Europa turi mums duoti tai, ko reikia: tolimojo nuotolio ginklus, modernią aviaciją, realias sankcijas, žvalgybą ir žalią šviesą smogti ten, kur skauda. Negalima užbaigti šio karo vien ginantis. Negalima laimėti laukiant, kol žlugs Rusijos ekonomika, o mes kas savaitę skaičiuojame šimtus žuvusiųjų. Tai ne „parama“. Tai bendrininkavimas. Kiekviena delsimo diena, kiekvienas praskrendantis dronas, kiekvienas prarastas kaimas – mokama krauju, o ne rubliais. Ukraina jau įrodė, kad niekada nepasiduos. Dabar pasaulis turi nuspręsti: ar leisite mums tai užbaigti? Ar prašysite mūsų amžinai kraujuoti, kad patenkintume savo „pusiausvyros“ iliuzijas? Jei istorija ko nors ir moko, tai štai ko: taika ateina tik tada, kai imperijos griūva. Ir ši turi griūti – Ukrainai, rusams, mums visiems.