„Tu mirk šiandien. Artėja katastrofa.“ Rusijai skelbiamas mirties nuosprendis

Manau, kad bet kokios pastangos paaiškinti tai, kas dabar vyksta Rusijos valdžioje, kokiomis nors racionaliais motyvais ir sumanymais yra beprasmės, rašo Ukrainos publicistas Anatolijus Nesmijanas.

Rusijoje susiformavusi mafijos tipo klanų sistema (kurioje įvairios grupuotės turi klientų sistemą įvairiose valstybinėse struktūrose) per joms kontroliuojamas aparatines galimybes aktyviai perskirsto išteklius savo naudai. Klanai kariauja tarpusavyje dėl aparatinių išteklių kontrolės ir kuria naujas kontrolės zonas.

Kadangi tokioje karo subsistemų kovoje nėra jokio strateginio tikslo, jos sprendžia grynai taktines užduotis – perimti vieni iš kitų išteklius pagal klasikinį vagystės principą „Tu mirk šiandien, o aš – rytoj“, todėl matomų racionalių motyvų tokiai kovai nėra. Jie nustatomi išskirtinai pagal esamą pusiausvyrą tarp skirtingų subsistemų. Klanai kariauja tarpusavyje dėl aparatinių išteklių kontrolės ir kuria naujas kontrolės zonas. Iš tiesų teroras yra ne tik prieš gyventojus (jie čia, kaip ir įprastame kare, yra tiesiog „šalutinė žala“), bet pirmiausia pozicijų užėmimas vidaus aparatinių karų tikslais.

Šaliai kaip visumai tai iš esmės yra nuosprendis. Posistemių optimizavimas ir suverenizacija išspaudžia likusius išteklius, reikalingus visumos egzistavimui, bet tai jau mažai kam rūpi.

Perėjimas į optimizavimo etapą rodo katastrofinių procesų pagreitėjimą, savotišką kiekybės perėjimą į kokybę. Sistema iš nestabilios būklės pereina į vadinamąją metastabilią. Tai, kas vadinama „kolosu ant molinių kojų“.

Pirmieji optimizacijos požymiai buvo pastebimi 2023 m., o Prigožino maištas buvo savotiškas pirmasis postūmis, pagal kurį galima nustatyti artėjantį žemės drebėjimą. Tai, kad jis baigėsi niekuo, niekaip nepakeitė vidinių procesų turinio, o per pastaruosius dvejus metus jie tik įgavo naują plėtrą. Beje, katastrofos dinamika Rusijoje visiškai atitinka ankstesnių analogiškų procesų laiko intervalus. Struktūrinė krizė Rusijoje prasidėjo 2008 m., 2012 m. ji peraugo į sisteminę, 2019 m. sisteminė krizė peraugo į pirmus katastrofos požymius, 2022/23 m. katastrofa praėjo keletą pirmųjų etapų ir perėjo į posistemių optimizavimo būseną. TSRS aštrios krizės, kuri ir lėmė žlugimą, pradžią galima pažymėti maždaug 1971–1974 m.

Optimizavimo procesą lydi reliktinių formų iškilimas (mūsų atveju tai yra pačių laukinių apraiškų, pavyzdžiui, kovos už tradicines vertybes ar beveik fašistinių projektų kovos už gimstamumą, lydimų visiškai siaubingo įsikišimo į draudžiamas žmogiškųjų santykių sritis, aktyvinimas), tuo pačiu metu vyksta spartus specializuotų socialinių grupių, bendruomenių ir veiklos rūšių išnykimu, sistema sparčiai supaprastėja, mažėja jos įvairovė.

Tai iš esmės paskutinės agonijos stadijos, po kurių į pirmąsias pozicijas išeina marginalai, kuriuos dėl jų buvimo socialinės sistemos periferijoje katastrofa paliečia mažiau (programa „Herojų laikas“ – tai būtent marginalų kilimas į valdžią). Toliau sistema tiesiog suskaidoma į atskiras, mažai susijusias tarpusavyje dalis, šios dalys patiria struktūrinę transformaciją ir pradeda kurti naujus ryšius tarpusavyje. Arba lieka izoliuotos.

Šie du procesai gali vykti palyginti evoliuciškai, bet yra ir revoliucinis variantas, t. y. labai greiti ir staigūs procesai. Niekas negali pasakyti, kaip tiksliai tai vyks.

Apskritai, yra dėsningumai, kurių neįmanoma apeiti. Ir yra grynai dabartiniai įvykiai, kuriuos beprasmiška komentuoti dėl jau įsivyravusio chaoso, rašo Nesmijanas.