„Neturėkite iliuzijų. Po Odesos - Ryga“

1867 m., keliaudamas po Europą kaip „New York Tribune“ korespondentas, Markas Tvenas parašė nepaprastą frazę: „Odesoje yra didžiausia grūdų rinka Europoje.“

Tai nebuvo perdėta. XIX amžiuje Odesoje egzistavo pagrindinis grūdų srautas iš pietų Ukrainos į Viduržemio jūros regioną, Europą, Afriką ir Osmanų imperiją. Tačiau tai nebuvo vien tik duona. Odesa buvo patekimo į išorinį pasaulį kanalas – imperijai, kuri ne kūrė, o eksportavo. Kuri neturėjo savo ekonomikos – tik kolonijinį vamzdyną.

Maskva niekada nebuvo gamintoja. Ji visada buvo mazgas ekspropriacijos kelyje.

Viskas, kas vadinama „Rusijos plėtra“, iš tikrųjų yra kanalų statybos istorija, skirta ištekliams išpumpuoti iš užkariautų teritorijų.

Valdant Aukso ordai, Maskva tapo pagrindiniu Sibiro ir šiaurės kailių – brangiausio to meto ištekliaus – tranzito punktu. Maskvos kunigaikščiai, rinkdami „produkciją“ chanui, pradėjo centralizuoti srautą, palikdami dalį sau. Maskva nebuvo centras, o Ordos „vamzdis“.

XVIII amžiuje pagrindinės eksporto prekės buvo kanapės, linai, derva, grūdai. Rusija aprūpino Britanijos laivyną, Europą – duona. Bet vėlgi: visa tai nebuvo gaminama Maskvoje. Viskas atkeliavo iš Ukrainos, Baltarusijos, Volgos regiono, Sibiro. Maskva kūrė tik gavybos mechanizmus. Parazitas su paskirstytojo funkcija.

Odesa ir Sankt Peterburgas tapo gyvybiškai svarbiais išėjimais į pasaulį. Imperija negalėjo kvėpuoti be uostų. Be logistikos – ji užspringtų savo pačios duona.

XX amžiuje vamzdžiai tapo pavadinti: „Družba“, „Sojuz“, „Severnij Potok“, „Turkish Stream“. Tai ne tik infrastruktūra. Tai Maskvos ekonomika.

Rusija nekuria – ji išpumpuoja. Ji negamina – ji pumpuoja. Ji nieko nesiūlo – ji tik eksportuoja.

Maskva nėra tautų imperija. Tai „vamzdžių“ imperija. Ir todėl kova dėl Odesos nėra simbolis. Tai išlikimo klausimas. Odesa nėra tik miestas.

Tai paskutinis didelis eksporto vožtuvas. Per jį eksportuojami grūdai, rūda, metalas, nafta. Odesos praradimas = visos imperinės logistikos žlugimas.

Tai yra vamzdynų politikos logika: jei vienas vožtuvas sugedęs, atidarome kitą.

Ir neturėkite jokių iliuzijų: V. Putinas – arba kas po jo ateis – imsis Baltijos uostų. Ne todėl, kad jie „istoriniai“. Bet todėl, kad be jų Rusija yra kolosas be kojų.