Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Pasaulis |
Daug kas rodo, kad „negeriantis Lukašenka“ tėra režimo propagandos per daugelį metų sukurtas prasimanymas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Metų metus Baltarusijos propaganda kūrė „blaivaus Lukašenkos“ mitą. Tai jam kadaise pelnė nemažą populiarumą tarp moterų, kurioms dažnai tekdavo kasdien bendrauti su girtais vyrais. Tačiau daugelis požymių rodo, kad šis mitas tėra skirtas nuslėpti faktą, jog diktatorius iš tikrųjų turi rimtą alkoholizmo problemą. Yra nemažai gana patikimų pasakojimų, kurie tai patvirtina, tačiau pats jis savo teiginiuose nėra nuoseklus. Kartą jis tikina, kad niekada negeria, nes jam tai kenkia ir, kad „jam trūksta organizme fermento, kuris padeda skaidyti alkoholį“. Kitą kartą jis prisipažįsta, kad geria, ir ne tik „simboliškai“: „Negeriu. Nei vyno, nei degtinės. Nebent vakarėliuose.“ „Kartais išgeriu. Du kartus. Pirma, kai susitinkame su prezidentais. Ten neapsimetinėsiu, kad negeriu. Kartais tenka šiek tiek išgerti. Ir moterų kompanijoje. Ten irgi neapsimetinėsiu šventuoju.“ „Kartais tekdavo išgerti su Jelcinu. Nes jei su juo negerdavai, tai reiškė, kad jo negerbi. O kai Nazarbajevas sakydavo: „Sėskis, Saša, išgersime truputį“, ką aš turėjau pasakyti? „Negersiu?“ Visi, kas prisimena Jelciną, žino, kad su juo buvo geriama ne iš stikliukų, o iš stiklinių. Bet kuris psichoterapeutas taip pat patvirtins, kad tokios frazės kaip „Aš negeriu, tik truputį“ arba „Negerčiau, bet kartais privalau“ yra tipiški paaiškinimai žmonių, turinčių problemų dėl alkoholio. O kodėl Lukašenka mano, kad jis turi gerti moterų kompanijoje? Apie tai irgi reikėtų paklausti psichologo. Velionis buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas taip pat patvirtino, kad Lukašenkos santykiai su alkoholiu buvo „intymesni, nei jis apsimetė“. Savo memuaruose „Maištininko išpažintys“ Rusijos politikas pasakojo, kaip 1997 m. jis nuvyko į Maskvos oro uostą pasitikti Lukašenkos, atvykusio pasirašyti vadinamosios Sąjungos sutarties su Rusija. „Sutikau jį oro uoste, bet buvau nustebęs, nes jis išlipo iš lėktuvo visiškai girtas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis mane matė, bet jis buvo toks laimingas mane pamatęs ir primygtinai reikalavo žaisti tenisą“, – pranešė Nemcovas. Situacijos, kai Lukašenka staiga dviem ar trims savaitėms dingsta iš viešojo gyvenimo, o paskui vėl pasirodo akivaizdžiai prastos būklės, Baltarusijoje taip pat tapo beveik įprastos. Pavyzdžiui, po prezidento rinkimų ir protestų malšinimo 2006 m. diktatorius dingo dviem savaitėms, todėl jo kitos kadencijos inauguracijos ceremonija turėjo būti atidėta. Kai jis pagaliau vėl pasirodė, „Kommersant“ pranešė, kad jis „išbalęs kaip paklodė, paniuręs, su maišais po akimis“. Kai kurie žurnalistai jo dingimus sieja su būtinybe gydytis ligoninėje dėl daugybės negalavimų, kurie pastaruoju metu tapo akivaizdūs plika akimi, tačiau tai įvyko daug anksčiau, kai jis buvo sveikas kaip ridikas ir čiuožinėjo ant ledo su ledo ritulio lazda. Žiniasklaida taip pat nušvietė jo vizitą į Sakartvelą 2018 m. Vietos valdžia su juo elgėsi taip svetingai, kad jis nė dienos nebuvo blaivus. Viskas prasidėjo nuo degustacijos konjako fabrike su tuometiniu prezidentu Giorgijumi Margvelašviliu, vėliau jis išgėrė per „darbo pietus“ su ministru pirmininku, vėliau su ministrais, o galiausiai sunkiai atsigavo. Lukašenka taip pat užsakė Minsko „Kristall“ gamykloje gaminti specialią prabangią degtinę „Prezidentas“ sau ir aplinkiniams. Jis ne kartą tikino, kad „visame pasaulyje nėra kitos tokios ir kitą dieną nuo jos neskauda galvos“. Tikriausiai jis žino, apie ką kalba. Taip pat yra išlikę prisiminimų tų, kurie jį pažinojo dar gerokai prieš jam tampant prezidentu 1994 m., kai jis ėjo „Przodownik“ kolūkio netoli Šklovo viršininko pavaduotojo, vėliau Lenino kolūkio partijos komiteto sekretoriaus ir galiausiai „Haradziec“ tarybinio ūkio vadovo pareigas. Šiuose pasakojimuose dažnai minimas alkoholis: „Jis niekada nenueidavo į pirtį be butelio degtinės; kai išgerdavo, įsiutęs griebdavo šakes ir vydavosi tuos, kurie kartu su juo geria.“ Tikėtina, kad būtent apsvaigęs nuo alkoholio jis smarkiai sumušė vietos traktoriaus vairuotoją. Tuo metu netgi buvo pradėtas tyrimas, ir paaiškėjo, kad tokių pavaldinių sumušimų buvo mažiausiai aštuoni. Baltarusijos psichiatras iš Bobruisko dr. Dmitrijus Ščigielskis kartą diagnozavo Lukašenkai „mozaikinę psichopatiją su vyraujančiais paranojinio ir disociacinio daugybinio asmenybės sutrikimo bruožais“. Alkoholis, be šių sutrikimų, galėjo būti dar viena priežastis, kodėl sovietmečiu buvo atmestas Lukašenkos prašymas stoti į KGB. Laimei, dr. Ščigielskiui pavyko su šeima pabėgti į JAV. Vos prieš kelias dienas JAV prezidento atstovo Ukrainoje Keitho Kelloggo padėjėjas Johnas Cole'as „Politico“ papasakojo, kaip Minske geriant „Prezidento“ degtinę su Lukašenka jam pavyko susitarti dėl kelių politinių kalinių paleidimo. Daug kas rodo, kad „negeriantis Lukašenka“ tėra režimo propagandos per daugelį metų sukurtas prasimanymas, o jo garsiajame posakyje „čarka i skvarka“ („čėrkutė ir spirgai“), kuris turėtų būti baltarusių klestinčio gyvenimo simbolis, šis „čarka“ visai neatsitiktinis.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|