Pasaulio ekonomika ant epochinių pokyčių slenksčio

Tačiau, kaip ir anksčiau, sistemoje buvo trūkumas. Pelningumo augimas vyko ne tik dėl vidaus produktyvumo didėjimo, bet ir dėl kadaise stabilių JAV pramonės regionų, iš kurių ištekėjo darbo vietos, kvalifikuoti darbuotojai ir kapitalas. Tuo pačiu metu valdžia dereguliuodama finansų rinkas užpildė ekonomiką gausiais kreditais. Tačiau vienas iš šio kreditų bumo padarinių buvo tas, kad jis maskavo chronišką atlyginimų stagnaciją ir nelygybės augimą.

Galų gale tai virto rimta aparatine problema: neoliberalūs finansiniai sprendimai tapo našta, kai 2008 m. ištiko dar viena krizė. Kreditų cunamis virto skolų žemės drebėjimu. To laikotarpio aparatinė naujovė – nepriklausomi centriniai bankai – išgelbėjo sistemą, surengdama milžiniškas gelbėjimo operacijas privačiam sektoriui, apmokėtas valstybės skolos ir griežtesnės biudžeto politikos sąskaita. Šis galingas likvidumo įliejimas leido ekonomikai išgyventi lėčiausią istorijoje atsigavimą po recesijos, tačiau pagrindinė išlaidų našta teko tiems, kurie buvo mažiausiai tam pasirengę. Gilios visuomenės nepasitenkinimo Vakarų šalyse požymiai pradėjo ryškėti 2016 m.: pirmiausia balsavimu už „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje, o vėliau – Donaldo Trumpo iškilimu JAV.

Trumpas tapo kito sistemos pertvarkymo katalizatoriumi. Jo priešiškas Respublikonų partijos perėmimas tapo įmanomas dėl naujos, labiau darbininkų klasės rinkėjų koalicijos, pagrįstos populistine nepasitenkinimo politika. Jo neapykanta Kinijai gali būti nepagrįsta analize, tačiau, išreiškęs nuomonę, kad amerikiečių darbininkai pralaimėjo neoliberalios eros metu, jis suteikė balsą tikram nepasitenkinimui. Pirmoji chaotiška Trumpo kadencija tik ribotai pažengė naujos pertvarkos link, tačiau antroji, atrodo, užbaigs Bideno administracijos laikiną sprendimą – bandymą išsaugoti neoliberalią sistemą, papildant ją ribotu „nauju kursu“ – reindustrializacija naujuose sektoriuose, pavyzdžiui, atsinaujinančioje energetikoje. Infliacijos mažinimo įstatymas (Inflation Reduction Act) Bideno kadencijos metu tapo reikšmingu pramonės atgaivinimo politikos žingsniu, ko JAV nebuvo daroma dešimtmečius, išskyrus nacionalinio saugumo kontekstą. Tačiau Trumpas atsisako tokio požiūrio. Vietoje to jis stato ant muitų, kaip vienintelės priemonės grąžinti pramonę į šalį.

Tiek, kiek Trumpo požiūris yra nuoseklus, naujas ekonominis tikslas yra remti vietos darbininkų klasę atkuriant darbo vietas anglies pramonėje, tuo pačiu pašalinant imigrantus iš darbo rinkos ir skatinant moteris gimdyti vaikus ir grįžti į namų šeimininkių vaidmenį. Tai ne tiek naujos kompiuterinės sistemos kūrimas, kiek kelių senų modernizavimas – tai, ką vienas iš tatcherizmo kritikų vadino „regresyvia modernizacija“. Ekonominis MAGA idealas semiasi įkvėpimo iš 1950-ųjų, kai aktyviai augo pramonės darbo vietų skaičius vyrams, ir iš 1940-ųjų, kai moterys buvo išstumtos iš laikinių karinių pareigų atgal į namus, o imigracija buvo griežtai ribojama. Šis „vietinės“ darbininkų klasės palaikymo impulsas, savo ruožtu, yra susijęs su XIX a. užsienio politikos modeliu – merkantiliška įtakos sferų politika.

Šis istorinių impulsų mišinys rodo pačios „trumponomikos“ idėjos nestabilumą. Kol kas nematyti jokios naujos ekonominės tvarkos, nes pati pagrindinė idėja lieka ginčytina. Nacionalinis konservatyvusis judėjimas, siekdamas paversti Respublikonų partiją darbininkų partija, siūlo vieną viziją, bet daryti įtaką bando ir kitos jėgos. Tarp jų – „tamsiojo švietimo“ flangas technologijų sektoriuje. Didelę dalį investavę į DI ir norėdami gauti valstybės finansavimą, anksčiau skirtą elitiniams mokslinių tyrimų universitetams, Silicio slėnio milijardieriai įsivaizduoja ateities ekonomiką ne kaip grįžimą į šlovingą sunkiosios pramonės praeitį, o kaip postžmogišką automatizacijos ir kosmoso tyrinėjimo erą.

Problema ta, kad negalima grįžti atgal, o į ateitį peršokti nepavyks – mes galime gyventi tik dabartyje. Populistinis dešiniųjų restartas yra pasmerktas: muitai galbūt sukels tam tikrą reindustrializaciją, bet gamybą vykdys robotai, o ne konvejerio darbininkai. Ir niekas neleidžia manyti, kad daugumai moterų patiks grįžimas prie židinio ir namų ūkio, kuris joms yra numatyta. O technologijų futuristinis variantas nepasiūlo nieko pagrindinei žmonijos daliai – jis naudingas tik tiems technologijų magnatams, kurie daugiausia investavo į jo įgyvendinimą.

Taip mes ir įstrigome. Būtent todėl šis momentas kelia tokį sumišimą. Sistemos atnaujinimas atidėtas: dešinieji siūlo kaip atnaujinimą savo regresyvią modernizaciją. O kairieji vis dar neapsisprendė, kuriuo iš trijų kelių eiti.

Vienas iš variantų – likti prie dabartinės Demokratų partijos gerontokratijos ir laukti, kol trumpizmas pats susinaikins. Tai visai gali įvykti, o dabartinis demokratų, kaip institucinio status quo partijos, vaidmuo daro šį kelią labiausiai tikėtinu. Tačiau tai bus pralaimėta strategija, jei Amerikos politika negrįš į savo vidutinę padėtį iki MAGA.

Kongresmenės Alexandrios Ocasio-Cortez ir senatoriaus Bernie Sanderso pastangos mobilizuoti antioligarchistinį judėjimą siūlo antrą variantą – kairįjį populizmą. Tačiau ar jis sugebės pritraukti jaunus vyrus, kuriuos pritraukė Trumpas, ir jaunas moteris, kurios, remiantis apklausomis, laikosi progresyvesnių pažiūrų, ar jis sugebės sukurti pakankamai plačią koaliciją – tebelieka neaišku.

Trečiasis požiūris – tai „gausos darbotvarkė“, kurią pastaruoju metu propaguoja Ezra Klein ir Derek Thompson iš „The Atlantic“. Ji siūlo progresyvią politinę programą, pagrįstą reguliavimo mažinimu ir augimą skatinančia politika. Manoma, kad tai suteiks impulsą naujam pakilimui. Tačiau kritikai iš kairės kaltina šį požiūrį nesugebėjimu pasipriešinti korporacinei valdžiai.

Norėdami sukurti alternatyvą regresyviam modernizavimui, kuris yra Trumpo perrinkimo pagrindas, kairieji turi pateikti konkurencingą ekonominę idėją. Technokratinis senosios sistemos remontas vargu ar įkvėps pakankamai plačią koaliciją, kad nugalėtų galingą, nors ir nestabilų, rinkėjų aljansą, kuris atvedė Trumpą į valdžią. Perspektyviausia kryptis, kuri galėtų patenkinti milijonų amerikiečių, jaučiančių, kad neturi augimo ir klestėjimo perspektyvų ir yra atskirti nuo valdančiosios Amerikos elito, poreikius, galėtų būti AOC/Bernie populizmo ir labiau politinės bei mažiau technokratinės „gausos darbotvarkės“ versijos sujungimas.

Ar toks projektas gali būti įgyvendintas – nežinoma. Bet turime priimti faktą, kad transformacija jau vyksta. Formuojasi nauja ekonominė tvarka, o tai reiškia, kad ji dar nėra įtvirtinta ir ją galima permąstyti. Tačiau laiko lieka vis mažiau. Nepaisant to, kad regresyvi modernizacija atrodo chaotiška, būtent ji gali nugalėti, jei nepasiūlysime kitos, aiškios ir įkvepiančios idėjos apie tai, kas yra ekonomika ir kam ji egzistuoja. Tokios idėjos jau yra. Belieka tik rasti politikų, kurie turės drąsos jas įgyvendinti.

Статья в The Atlantic.

republic.ru