Apie Lietuvos pajūrį kalba visa Lenkija. „Ir kaip mes iki šiol to nežinojome? Pas mus taip nėra“

Lenkai vis dažniau atostogoms renkasi Lietuvos Baltijos pakrantę – laukinę ir ramią. Palanga, Nida ir Klaipėda vilioja ne tik gintaru, bet ir šaltibarščiais, čeburekais, o svarbiausia – minios nebuvimu.

Apie Lietuvos pajūrį kalba visa Lenkija. Štai ką rašo Lenkijos spauda.

Vietoj paplūdimio širmos – paklotėlis ant smėlio

Lietuvos paplūdimiuose niekas auštant nebėgioja su paplūdimio širma „užsiimti vietos“. Tiesą sakant, daugelis lietuvių net nežino, kas yra paplūdimio širma. Užtenka paklotėlio, galbūt gulto ir ramios vietos ant smėlio ar prie kopos.

Čia niekas nestato brezentinių įtvirtinimų, nežymi teritorijų ar neaptveria šeimos zonų. Atmosfera bendruomeniškesnė, natūralesnė, tarsi visi suprastų, kad jūrai nereikia ribų. Galima išties jaustis laisvai. Žmonės skaito knygas, miega, medituoja. Vietos užtenka visiems, net ir sezono įkarštyje.

Baltijos jūra Lietuvoje tokia pati, tačiau kažkaip kitokia. Mažiau nuspėjama, laukinė. Bangos atrodo riaumoja garsiau, nes aplink tyliau, smėlis švaresnis, o oras mažiau prisotintas keptų šonkauliukų ir keptų bulvių kvapo.

Palanga džiugina plačiais paplūdimiais ir ilgu mediniu tiltu, besidriekiančiu link horizonto. Tačiau didžiausia staigmena laukia Nidoje – miestelyje, kuris labiau primena Norvegijos fiordą nei pajūrio kurortą. Ten net paprastas pasivaikščiojimas kopomis virsta apmąstymais. Saulėlydžiai atrodo taip, lyg gamta darytų viską, kad jus ten sulaikytų amžinai.

Kur minios žmonių? Kur disco muzika?

Ar kada nors girdėjote disco Palangoje? Mes taip pat. Ir ne todėl, kad kas nors draudžia – tiesiog niekas jo negroja. Vietoj to girdėsite bangų ošimą, žuvėdrų klyksmus, kažkur tolumoje skambantį dviračio varpelį ir tylius pokalbius prie kavos puodelio, dažniausiai pušų pavėsyje ar po lininiu skėčiu. Lietuviška Baltijos jūra nėra vieta turistams skirtai popkultūrai.

Vietoj to, čia rasite kažką kitokio – tai, ko vis dažniau ieškome atostogaudami, bet vis sunkiau rasti. Rasite tylą. Rasite sąlytį su gamta. Rasite estetinį paprastumą, be triukšmo, mirksinčių reklamų ar spragintų kukurūzų kvapo.

Kurortų, tokių kaip Nida ir Juodkrantė, gatvės yra gerai prižiūrimos, bet ne trykštančios spalvomis. Suvenyrų parduotuvėse neparduodama šviečiančių LED raktų pakabukų, o vietinių amatininkų dirbinių iš medžio, keramikos ir gintaro. Vakaro oras alsuoja šviežiai keptos duonos, o ne dešrainių kvapu.

Vasaros sezonu Leboje galite pasijusti lyg jaunimo festivalyje. Garsūs pokalbiai, muzika iš kiekvieno kampo, šurmulys, spalvingi prekystaliai, kuriuose parduodamas kiniškas šlamštas, bulvyčių fri kvapas ir nuolatinis žmonių srautas – nuo paplūdimio iki promenados ir atgal.

Nidoje sezonas tiesiog reiškia daugiau dviračių gatvėje, galbūt eilę prie ledainės ir kelis papildomus staliukus restorane. Niekas vienas kito nestumdo. Turistai – daugiausia vietiniai lietuviai, bet taip pat vokiečiai ir skandinavai – gali praleisti visą popietę skaitydami knygą, tapydami akvarelėmis arba sėdėdami ant molo, kojomis kybodami virš vandens.

Lietuviai vertina erdvę ir ramybę. Ir tai jaučiama. Čia pakrantės miesteliai yra kruopščiai suplanuoti – ne apie kuo daugiau lankytinų vietų sugrūdimą, o apie erdvės buvimui sukūrimą. Paprastai tariant: erdvės pasivaikščiojimams, apmąstymams ir gamtos stebėjimui. Lietuvoje net festivaliai yra... tylūs. Pavyzdžiui, džiazo koncertas saulėlydžio metu – kelios medinės kėdės, scena su akustine grupe ir jūra fone. Jokių fejerverkų, jokių šūksnių.

Lietuvos pakrantėje vyrauja visiškai kitoks ritmas nei Lenkijos. Šiauresnis, melancholiškesnis, bet kartu ir magiškesnis. Tai vieta tiems, kurie nori iš tiesų atsipalaiduoti, o ne tik „apžiūrėti“ kitą prekystalį.

Šaltibarščiai ir čeburekai vietoj žuvies ir bulvyčių

Žuvis ir bulvytės fri, bulvė ant pagaliuko ir alus plastikiniame puodelyje. Skamba pažįstamai? Daugeliui tai klasikinis baltiškos puotos vaizdas – greita, riebi ir nepretenzinga. Tačiau prie Lietuvos pajūrio meniu kitoks. Jis labiau vietinis, autentiškesnis. Ir tikrai mažiau šabloniškas. Ten vietoj eilių prie rūkytos žuvies eilės nusidriekia prie... šaltibarčių.

Rožinis, šaltas, aksominis stebuklas, pagamintas iš burokėlių, kefyro, krapų ir kietai virtų kiaušinių. Kartais su agurku, kartais su ridikėliu. Patiekiamas moliniame dubenyje, o atskirame inde patiekiamos karštos šviežios bulvės, pabarstytos krapais ir apšlakstytos sviestu. Niekas taip neatvėsina sielos ir kūno karštą popietę, kaip ši kukli sriuba, kurios skonis gali sukelti priklausomybę.

O jei trokštate kažko sotesnio, išbandykite čebureką. Tai didžiulis, auksinis koldūnas, gruzdintas aliejuje, įdarytas mėsa (dažniausiai jautiena arba kiauliena), kartais sūriu arba svogūnais. Šis Krymo totorių patiekalas padarė stulbinančią karjerą Lietuvoje ir tapo absoliučiu pajūrio užkandžių hitu. Čeburekus geriausia patiekti šviežius – traškius išorėje, sultingus viduje, ir patiekti ant kepimo popieriaus, kuris akimirksniu sugeria riebalus. Niekam tai nerūpi – svarbiausia yra skonis, kuris gali būti įsimintinas.

Dar vienas būtinas kulinarinis patiekalas – kibinai – kepti koldūnai iš trapios tešlos, įdaryti mėsa. Šis karaimų patiekalas yra giliai įsišaknijęs Lietuvos istorijoje, ypač Trakų regione, tačiau gana populiarus ir pajūryje. Jie yra rafinuotesni nei čeburekai, mažiau riebūs, bet tokie pat sotūs. Jie dažnai patiekiami su lengvu česnakiniu padažu arba karštu sultiniu.

Su gintaru fone – gamtos grožis be „fotošopo“

Lietuvos pajūris – gamtos mylėtojų rojus. Kuršių nerija, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra magiška vieta. Nidos kopos siekia iki 50 metrų, o panoraminis Kuršių marių ir Baltijos jūros vaizdas – įspūdingas.

Čia netgi galite patys rinkti gintarą. Po audros tiesiog pasilenkite, paeikite kelis žingsnius pakrante ir persijokite saują šlapio smėlio. Maži Baltijos aukso gabalėliai nepastebimai žėri – medaus, arbatos, kartais net pieno spalvos. Kartais jie vis dar kvepia derva, o jų prisilietimas sukelia kažką pirmapradžio. Tikras suvenyras, kuriam nereikia kainos etiketės.

Prienama kaina?

Tuo metu, kai viena nakvynė svečių namuose Lenkijos pakrantėje gali kainuoti tiek pat, kiek savaitgalis Romoje, kelionė į Lietuvą tampa ne tik įdomesniu, bet ir finansiškai naudingesniu pasirinkimu (nors pridurkime, kad ne visur).

Nors Lietuva jau 10 metų naudoja eurą, tai nereiškia, kad kainos yra panašios į kainas Vakaruose. Priešingai, daugelis paslaugų, apgyvendinimo ir maitinimo yra pigesnės nei Lenkijos pusėje prie Baltijos jūros. O jei nuspręsite keliauti ne sezono metu – birželį ar rugsėjį – galėsite praktiškai turėti visą Lietuvos pakrantę. Ir už tikrai padorią kainą.

Apgyvendinimo kainos Palangoje ar Nidoje gali maloniai nustebinti. Patogų kambarį su vaizdu į mišką ar įlanką galima rasti vos už 60–80 eurų už naktį, o svečių namuose – dar pigiau.

Iš Varšuvos į Palangą automobiliu nuvažiuosite maždaug per 7 valandas, o jei norite kelionę suskirstyti į kelias dalis, pakeliui galite sustoti Kaune arba Vilniuje – abu miestai verti bent dienos tyrinėjimo. Šiaurės rytų Lenkijos gyventojams jie praktiškai šalia. Kelionė iš Suvalkų ar Balstogės į Lietuvos pajūrį dažnai yra greitesnė nei kelionė į Lebą ar Helą sezoninėse spūstyse.

Kelionės traukiniu taip pat tampa vis populiaresne alternatyva. Tai patogu, ekologiška ir suteikia galimybę neskubant apžiūrėti šalį – pro langą, be streso ar spūsčių. Ekologiškesniems keliautojams tai – tikras pasirinkimas.

Lietuviškoji Baltija įrodo, kad nereikia aukoti kokybės, norint sutaupyti pinigų. Taip pat nereikia ieškoti egzotiškų vietų pasaulio pakraštyje, kad patirtumėte ką nors naujo.

Ir kaip mes iki šiol to nežinojome? Kur kas geriau nei pas mus

Galbūt todėl, kad Lietuva nerėkia. Ji agresyviai nereklamuoja, nedemonstruoja spalvingų reklaminių skydų. Ji tiesiog yra – tyli, rami, autentiška. Daugeliui lenkų tai sezono atradimas. Ir toks, kurio jie nenori atskleisti kitiems.

Vis daugiau žmonių grįžta metai iš metų. Jie renkasi Lietuvos pajūrį ne dėl mados, o todėl, kad ši vieta turi sielą. Ir verta ją tyrinėti.