„Iš 100 liks 5.“ Viena šalis pateko į didelę bėdą. 2060 jos jau nebus

Pietų Korėjos nebeliks 2060 m.

Pietų Korėja šiuo gyvena paskutinius metus – tiesiogine prasme. Vidutinis gimstamumo rodiklis yra 0,72 vaiko vienai moteriai – žemiausias rodiklis žmonijos istorijoje. Seule situacija dar blogesnė – 0,55. Pusė moterų iš viso neturi vaikų. Jei taip ir toliau, po keturių kartų iš šimto korėjiečių liks tik penki. Jau dabar kiekvienam vienerių metų vaikui tenka keturi penkiasdešimtmečiai.

Žiauri tikrovė

Atrodo, kad Pietų Korėjoje dabar viskas gerai: ekonomika auga, žmonės dirba, yra pinigų. Tačiau tai apgaulinga realybė.

Problema ta, kad ekonomika gyvena iš dirbančių žmonių. Dabar jų yra apie 37 milijonai, ir visa našta tenka jiems. Tačiau iki 2060 m. jų skaičius bus perpus mažesnis – tik 17 milijonų. Ir net jei visi dirbs už tris, to nepakaks. Net jei robotai ir technologijos padidins produktyvumą, to nepakaks kompensuoti nykstančiam žmonių skaičiui.

Viskas pradės griūti. Jau 2040-aisiais ekonomika pasieks savo piką ir pradės lėtai, bet užtikrintai riedėti žemyn. Ir jokios optimistinės prognozės jos neišgelbės: realybė vis tiek bus atšiauresnė.

Be to, iki to laiko pusę šalies sudarys pensininkai. Norint jiems mokėti pensijas, reikės tris kartus daugiau darbuotojų, nei jų bus iš tikrųjų. Pensijų fondas, kuris dabar pilnas pinigų, iki 2050-ųjų bus visiškai tuščias.

Valdžia atsidurs spąstuose: iš vienos pusės – begalė senukų, kuriems reikia mokėti pensijas ir gydyti, iš kitos pusės – skylėtas biudžetas. Valdžiai teks uždaryti ligonines, mokyklas, nutraukti socialines programas, nes tiesiog nebus pinigų jų išlaikymui.

Maži miesteliai pradės tuštėti, žmonės kelsis į didelius miestus, ir viskas aplinkui grius. Šalis susitrauks tiesiog bematant – ne todėl, kad taip norėjo, o todėl, kad nebus kam jos išlaikyti.

Vienišumo problema

Net ir šiandien kas penktas korėjietis gyvena vienas. Ir kas penktas prisipažįsta: neturi artimų draugų ar giminaičių, su kuriais galėtų iš tikrųjų pasikalbėti. Tai ne tik asmeninės istorijos – tai didelės socialinės problemos pradžia.

Iki 2060 metų padėtis dar labiau pablogės. Pusė pagyvenusių žmonių liks visiškai be giminaičių: be vaikų, be brolių, be seserų. Jaunimas taip pat liks vienišas – nes bus katastrofiškai mažai naujų kartų. Tipiškas ateities vaizdas bus jaunas žmogus be šeimos, be giminaičių, mieste, kuriame beveik nėra su kuo pasikalbėti.

Nebus jokių šiltų šeimos susibūrimų, jokių „didelių šeimų“ įprasta prasme.

Ir ši vienatvė taps gyvenimo būdu. Žmonės pripras gyventi vieni, be šeimos paramos, be bendruomeniškumo jausmo.

Nebebus kam kurti serialų ir muzikos

Tai, kuo šiandien didžiuojasi Pietų Korėja visame pasaulyje – K-pop, korėjietiški serialai, korėjietiška virtuvė, mada – visa tai gula ant jaunesniųjų kartų pečių. Būtent dvidešimt penkerių metų energija sukūrė kultūrinį sprogimą, užkariavusį planetą. Tačiau iki 2060 m. tokių jaunų žmonių bus daug kartų mažiau.

2000-ųjų pradžioje Pietų Korėjoje gyveno apie 17,5 mln. 25–45 metų amžiaus gyventojų – tai buvo trečdalis visos šalies gyventojų. Dabar jie yra tie, kurie skatina pramogų industriją, muziką, kiną, gyvenimo būdą. O 2060 m. šioje amžiaus grupėje liks tik 5,6 mln. žmonių. Jų dalis gyventojų skaičiuje sumažės iki 16 %.

Tai reiškia, kad nebus kam ne tik dainuoti ir šokti scenoje, bet ir palaikyti pagrindines tradicijas: šeimos amatus, maisto gaminimą, nacionalines šventes. Šiandien daugelis meistrų – menininkų, virėjų, amatininkų – skundžiasi, kad tiesiog negali perduoti savo žinių: jaunimo lieka vis mažiau, o jie turi kitų rūpesčių.

Nesulaukus naujų kartų, kultūra pradeda nykti ir blėsti. Atsiras pavienių entuziastų, kurie bandys išsaugoti tradicijas, bet masinio paplitimo nebus. 

O blogiausia, kad išblės ne tik tai, kas matoma užsienyje (K-pop, serialai), bet ir vidinė Korėjos siela: šeimos istorijos, bendros tradicijos, jausmas, kad esi didelės ir gyvybingos tautos dalis.

Armija: nėra kam ginti šalies

Pietų ir Šiaurės Korėja techniškai vis dar kariauja. Šiandien kariuomenėje tarnauja apie 5 % šauktinių amžiaus vyrų, ir to pakanka gynybai išlaikyti.

Tačiau 2060 m., norint išlaikyti bent tokias pačias pajėgas, 15 % jaunų vyrų turės tarnauti. Paprasčiausiai todėl, kad nebeliks pakankamai jaunų žmonių.

Ir net jei visi sutiks, nebus pakankamai šauktinių. Kyla klausimas: kas gins šalį, jei nebus kam apsivilkti uniformos? Ypač turint omenyje, kad grėsmė iš Šiaurės Korėjos niekur nedings.

Kodėl beveik nėra išeities

Net jei įvyktų stebuklas ir Korėjos moterys pradėtų turėti du vaikus, tai vis tiek greitai situacijos neišgelbėtų.

Problema ta, kad pirmiausia reikia auginti mažus vaikus, o šalis dabar sensta. Po kelerių metų kiekvienam dirbančiam žmogui tektų vienas pensininkas. Ir jokie naujagimiai greitai neužpildys šio skirtumo.

Šalis vis dar turės išgyventi sunkų laikotarpį – kai nebus kam dirbti, o reikės rūpintis milijonais pagyvenusių žmonių. Tai vadinama „butelio kaklelio efektu“: tai yra tada, kai gyventojų skaičius tampa toks mažas, kad lieka tik keli, o laikui bėgant jų skaičius vėl pradeda augti.

Tik po dešimtmečių, jei gimstamumas išliks aukštas, Korėja galės grįžti į normalią pusiausvyrą. Tačiau tai labai ilgas ir sunkus kelias.

Kaip Korėja atsidūrė sunkioje padėtyje?

Per kelis dešimtmečius Pietų Korėja iš neturtingos šalies virto turtinga. Tačiau to kaina buvo pašėlęs gyvenimo tempas. Žmonės ten dirba 10–12 valandų per dieną, daugelis negauna papildomo atlyginimo už viršvalandžius. Karjera, darbas, sėkmė – viskas virto kultu.

Tuo pačiu metu atlyginimai nėra tokie dideli, kaip norėtume, o kainos – ypač būsto ir švietimo – yra neįtikėtinos. Paprastam žmogui nusipirkti butą Seule beveik neįmanoma O jei norite, kad jūsų vaikas įstotų į gerą universitetą, būkite pasiruošę mokėti daug pinigų korepetitoriams ir privačioms mokykloms.

Valstybė mažai ką daro, kad padėtų šeimoms: išmokos už vaikus menkos, darželių ir išmokų nepakanka. O senos tradicijos spaudžia, kad moteris privalo ištekėti, susilaukti vaiko, dirbti, ir prižiūrėti namų ūkį, nes vyrai Korėjoje mažai padeda namuose.

Dėl to jauni žmonės, žiūrėdami į visa tai, nenori kurti šeimos. Nes tokiomis sąlygomis vaikai yra ne džiaugsmas, o nepakeliama našta.

Kodėl korėjiečiai anksčiau gimdydavo, o dabar nebegimdo?

Anksčiau gyvenimas Pietų Korėjoje buvo visiškai kitoks. Vaikai buvo suvokiami kaip turtas ir parama senatvėje. Skurdas buvo įprastas, ir niekas nelaukė, kol sutaupys butui ar sumokės už brangų mokslą.

Tada vaikų gimdymas buvo natūrali gyvenimo dalis: nereikėjo milijonų investicijų į švietimą, būstas buvo nebrangus, o valstybė beveik nesikišo. Vaikai padėjo tėvams dirbti ir išgyventi, jie nebuvo „finansinis projektas“.

Visuomenėje buvo patiriamas kitoks spaudimas: gyvenimas be šeimos buvo laikomas keistu. Visi norėjo susituokti, susilaukti vaikų ir tęsti šeimos liniją.

Kai šalis praturtėjo, prioritetai pasikeitė. Dabar pirmiausia reikia susikurti karjerą, taupyti būstui, pasiekti sėkmės – ir tik tada galvoti apie šeimą. Tačiau iki to laiko daugelis nebeturi jėgų ar noro.

Ir taip didelis gimstamumas tapo praeitimi.

Kas toliau?

Daugelis žmonių mano, kad demografinė krizė yra kažkas tolimo ir abstraktaus. Tačiau tai vyksta jau dabar. Pietų Korėja yra tiesiog ryškiausia iliustracija, tačiau Kinijoje, Japonijoje Ispanijoje, Italijoje padėtis

Jei žmonės nepradės norėti kurti šeimų ir vėl turėti vaikų, pasaulis labai greitai pasikeis. Ir tai nebus mokslinės fantazijos, o labai realus vaizdas: tuštėjantys miestai, senstanti populiacija, sugriauta ekonomika ir nykstančios kultūros.

Išvada

Pietų Korėja yra ant bedugnės krašto, ir nebėra laiko galvoti. Demografinis žlugimas nėra ateities siaubo istorija, o realybė, kuri pamažu naikina šalį iš vidaus. Už spartų ekonominį pakilimą teko sumokėti didelę kainą – šeimos sunaikinimą, vienatvę ir visos tautos išnykimą.