Trojos arklys Baltijos šalyse. Priešas jau čia, nors ir neatvyko tankais. Štai kaip Rusija pradės slaptą ataką

Nesitikėkite, kad tankai per Rusijos sieną įvažiuos į Baltijos šalis. Maskva ketina susilpninti NATO, bet kitaip, sako Timo Hellenbergas, Suomijos krizių valdymo ekspertas ir tarptautinės tyrimų bei analizės studijos „Hellenberg International“ generalinis direktorius.

Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – jau seniai stengiasi integruoti į visuomenę reikšmingas rusakalbių mažumas. Šios mažumos, įsišaknijusios sovietmečiu, yra ir galimybė, ir iššūkis nacionalinei sanglaudai ir saugumui. Pastaruoju metu kilusi geopolitinė įtampa, ypač Rusijos veiksmai Ukrainoje, paskatino didesnę rusų mažumų, gyvenančių Baltijos šalyse, kontrolę.

Estijoje rusai oficialiai sudaro apie 25 % gyventojų, o didelė jų koncentracija yra šiaurės rytų Rytų Virulandės provincijoje. Panaši demografinė situacija yra ir Latvijoje, kur rusai sudaro apie 25,8 % gyventojų. Lietuva, nepaisant mažesnės rusų mažumos (apie penkis procentus), ir toliau kovoja su integracijos problemomis.

Šios bendruomenės dažnai palaiko kalbinius ir kultūrinius ryšius su Rusija, o jos žiniasklaida kai kuriais atvejais daro įtaką politinėms pažiūroms. Iš tikrųjų šie skaičiai yra dvigubai didesni, nes tiek Estijoje, tiek Latvijoje pusė gyventojų yra rusakalbiai, priklauso Rusijos stačiatikių bažnyčiai arba turi rusą sutuoktinį ar giminaitį.

Atgavusios nepriklausomybę, Baltijos šalys įgyvendino politiką, kuria siekiama skatinti nacionalines kalbas ir nacionalinį identitetą. Latvijoje ir Estijoje kalbos mokėjimas tapo pilietybės reikalavimu, todėl kai kurie rusakalbiai gyventojai jos neturėjo. Šis statusas riboja jų politinį dalyvavimą ir prieigą prie tam tikrų socialinių paslaugų.

Švietimo reformos taip pat sukėlė ginčų. Latvijos sprendimas iki 2025 m. palaipsniui atsisakyti švietimo rusų kalba sulaukė rusakalbių bendruomenių pasipriešinimo ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų kritikos, kurios teigia, kad tokios priemonės gali pažeisti mažumų teises.

Didelės rusų mažumos buvimas dabar yra pagrindinė saugumo diskusijų tema. Rusijos doktrina „gydyti tautiečius užsienyje“ kelia susirūpinimą dėl galimo kišimosi į Baltijos šalių reikalus pateisinimo. Buvo pranešimų apie šnipinėjimo ir dezinformacijos kampanijas, nukreiptas prieš rusakalbius gyventojus, kuriomis siekiama išnaudoti socialinį susiskaldymą ir pakenkti pasitikėjimui Baltijos šalių vyriausybėmis.

Iki šiol matėme gana tipiškų grasinimų ir veiksmų, kuriuos galima apibendrinti taip:

• hibridinis karas ir dezinformacija. Rusija naudojasi rusakalbių žiniasklaida ir „Telegram“, kad formuotų nuomonę rusakalbių bendruomenėse, skatindama nepasitikėjimą Baltijos šalių institucijomis, kurstydama etninius neramumus ir mažindama paramą NATO.
• „gynėjo“ naratyvo kartojimas. Kremliaus retorika vaizduoja Maskvą kaip rusakalbių gyventojų gynėją – doktrina, kuri gali pateisinti intervenciją. Šnipinėjimas ir politinė infiltracija, agentai politikoje: tokie latviai kaip europarlamentarė Tatjana Ždanok buvo tiriami dėl ryšių su FSB [Rusijos Federacijos federaline tarnyba], keliant susirūpinimą, kad RF žvalgybos tarnybos infiltruojasi į vyriausybines institucijas per rusakalbius rėmėjus.
• sabotažas ir slapti veiksmai. 2025 m. sausio mėn. GRU [Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba] užsakytas padegimas ukrainiečių restorane Taline rodo, kad trečiųjų šalių agentai ir Rusijos informatoriai naudojami vietos tvarkai destabilizuoti.
• decentralizuotas sabotažo tinklas. Rusija, pasitelkdama 29155 padalinį, verbuoja marginalizuotus asmenis, įskaitant kai kuriuos iš Rusijos Baltijos šalių bendruomenių, kad šie pultų vadinamąją minkštąją infrastruktūrą [sistemas, kurios palaiko ekonomiką ir valstybę, pvz., švietimo, sveikatos priežiūros ir teisinę sistemas] visoje Europoje.
• koordinuoti ardomieji veiksmai ir bauginimai, prokremliški aktyvistai. Baltijos šalyse jau buvo sugauti rusakalbiai asmenys, vykdantys GRU vadovaujamas bauginimo kampanijas, pavyzdžiui, niokoję Estijos pareigūnų ir žurnalistų automobilius.
• vietinės grėsmės Narvoje. Šiame Estijos pasienio mieste, kuriame daugiausia gyvena rusai, pareigūnai reguliariai bauginami ir sulaukia grasinimų mirtimi, didėjant įtampai.

Tačiau nuo šiol matysime visiškai kitokią situaciją:

• pilietinių protestų naudojimas infrastruktūrai blokuoti. Rusija apmoko rekrūtus, įskaitant rusakalbius Baltijos šalių gyventojus, vykdyti diskretiškus sabotažo ir blokados veiksmus: gadinti vamzdynus, blokuoti kelius ir sabotuoti objektus. Per tarpininkus veikiantys diversantai organizavo koordinuotas logistikos centrų, elektrinių ir transporto maršrutų blokadas, trukdydami reagavimo pastangoms ir sutrikdydami tiekimo grandines.
• lengvai diskredituojamų civilių diversantų naudojimas. Rusijos žvalgybos tarnybos per „Telegram“ ir socialinius tinklus verbuoja asmenis (nusikaltėlius, migrantus, teisių neturinčius vietos gyventojus), žadėdami nedidelį atlygį (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių) už sabotažą, stebėjimą ar infrastruktūros blokavimą. Šie „vienkartiniai“ rekrūtai vykdo Molotovo kokteilių atakas, nupjauna kabelius, blokuoja elektrines ir vykdo vandalizmo veiksmus.
• išpuoliai prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą. Rimti sabotažo veiksmai apima išpuolius prieš povandeninius kabelius, elektros pastotes ir transporto tinklus. Dėl padažnėjusių sabotažo aktų šalia energetikos infrastruktūros Baltijos šalys jau atsijungia nuo Rusijos elektros tinklų. Transporto – energetikos, jūrų ir geležinkelių – sutrikimai sukelia strateginius sutrikimus, trukdo karinei logistikai ir kelia visuomenės paniką.
• vietinės pasalos, užmaskuotos kaip protestai. Civilių blokados, kelių eismo sutrikimai ir staigūs protestai gali sukelti avarinį elektrinių, oro uostų ar pasienio punktų uždarymą, sudarydamos galimybes gilesniam sabotažui ar šnipinėjimui. Tokie manevrai yra suplanuoti taip, kad atrodytų kaip civilių inicijuoti, nors iš tikrųjų juos koordinuoja valstybė.
• strateginės rizikos sustiprinimas. Civilių mobilizavimas suteikia Rusijai patikimą atsakomybės už savo veiksmus neigimą ir leidžia jai sustiprinti grėsmę be atviro karinio įsitraukimo. Pavyzdžiui, pagrindinių mazgų, tokių kaip elektrinės ar logistikos centrai, blokados ir sutrikimai gali susilpninti pasirengimą ir daryti politinį spaudimą vyriausybėms, ypač krizinėse situacijose.

Visa tai skirta sukurti potencialų pateisinimą Rusijai įsikišti į kitos šalies reikalus prisidengiant savo etninių tautiečių gynimo pretekstu.

Rusakalbių civilių skaičius Baltijos šalyse sparčiai auga, ir jie bus naudojami kaip hibridinio karo įrankiai: verbuojami blokuoti, sabotuoti ir destabilizuoti pagrindinę infrastruktūrą, pridengiant civiliais. Šie veiksmai galėtų dar labiau sutrikdyti nacionalinio saugumo tarnybas, perkrauti reagavimo į ekstremalias situacijas sistemas ir sukurti pretekstą intervencijai.

Todėl labai svarbu, kad vietos valdžios institucijos ir pagalbos tarnybos a) atpažintų šią naują grėsmę; b) būtų apmokytos greitai reaguoti į išskirtines situacijas, kuriose dalyvauja civiliai gyventojai, o ne uniformuoti nusikaltėliai; ir c) užtikrintų sklandų bendravimą ir sąveikumą tarp sektorių bei tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Priešas jau čia; integracijai laiko nebėra, tik greitam reagavimui ir pasekmių valdymui.