Lyg perkūnas iš giedro dangaus. „Perduoda valdžią“

NV pateikia interviu su žmogumi, kuris kaip specialistas gali pažvelgti į pastaruosius 34 Ukrainos valstybės gyvavimo metus – istoriku Jaroslavu Hrycaku, fundamentalių Ukrainos praeities studijų autoriumi.

– Profesionaliai analizuojate svarbiausius Ukrainos istorijos momentus. Gal galėtumėte išskirti svarbiausias nepriklausomos Ukrainos pergales?

– Pirmoji – antrieji prezidento rinkimai 1994 m. Tai buvo data, kai Ukraina ir Rusija galutinai išsiskyrė. Tapo aišku, kad Ukraina niekada negrįš į Rusiją. Viena iš grėsmių, apie kurią visi atvirai kalbėjo, buvo ta, kad jei laimės rusakalbių Rytų kandidatas Leonidas Kučma, Ukraina grįš į Rusiją. Galiausiai taip nenutiko, o įvyko kažkas visiškai kita. Pirmasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas pralaimėjo rinkimus ir ramiai perdavė valdžią Kučmai: be kraujo praliejimo, be konfliktų, neįtraukiant politinio ir administracinio potencialo. Tai Ukrainą nukreipė civilizuotu keliu. Nuo tada šalyje prasidėjo reguliari elito kaita.

– Kuo Ukrainos taikaus valdžios perdavimo patirtis skyrėsi nuo to, kas vyko Rusijoje tuo pačiu laikotarpiu?

– Ukraina parodė iš esmės kitokį vystymosi kelią. Kitaip nei mes, Rusija niekada nesugebėjo sukurti taikaus valdžios perdavimo mechanizmo. Tai, kas politologijos kalba vadinama „perdavimu“. Tuo metu Rusija taip pat išgyveno panašią krizę – konfliktą tarp prezidento Boriso Jelcino ir parlamento. Kai Jelcinas bandė pratęsti savo reformatoriaus-ministro Jegoro Gaidaro kadenciją, parlamentas atsisakė ir balsavo už Jelcino apkaltą. Užuot taikiai išsprendęs situaciją, Jelcinas pasiuntė tankus šaudyti į Baltuosius rūmus, kuriuose buvo įsikūręs parlamentas.

Turime du skirtingus konflikto sprendimus: vienas yra taikus, kuris lėmė reguliarų valdžios pasikeitimą; antrasis – prievartinis. Nuo tada rinkimai Rusijoje tapo neįmanomi. Sakyčiau, kad tuo metu Ukrainos ir Rusijos laivai jūroje pradėjo skirtis. Tai nebuvo galutinis lūžis, bet tai buvo tikra pradžia.

- Kas gali būti vadinama antrąja Ukrainos pergale po 1994 metų rinkimų?

— 1996 m. Konstitucijos priėmimas. Valstybė negali egzistuoti be pamatinio dokumento. Konstitucija, kuri galiojo Ukrainoje po nepriklausomybės paskelbimo, buvo s

ovietinė nuo 1978 metų. Ta prasme nepriklausoma Ukraina liko sovietine Ukraina. Diskusija dėl naujos Konstitucijos priėmimo truko beveik mėnesį ar net ilgiau. Situacija atrodė beviltiška. Tačiau įvyko „Didžioji konstitucinė naktis“, kai per vieną naktį šalims pavyko susitarti ir priimti naują dokumentą. Tai parodė, kad lemiamais momentais, kai sprendžiamas šalies likimas, skirtingos politinės jėgos gali susivienyti ir priimti kažką labai svarbaus. Be to, tai ne tik kompromisas – tai labai sveikas politinis kompromisas.

– Kokia trečioji svarbi pergalė nepriklausomos Ukrainos istorijoje?

– 2004 m. Oranžinė revoliucija.

–  Aš tada dirbau šachtoje Donbase. Pamenu, kaip visus vežiojo į mitingus už Viktorą Janukovyčių, mokėjo po 100 dolerių. Tačiau visoje šalyje jautėsi neįtikėtinas pakilimas, jausmas, kad kažkas gali pasikeisti.

– Taip, aš prisimenu, kai ukrainiečiai pareiškė norą prisijungti prie Europos Sąjungos. Pas mus atvykdavo ekspertai iš Europos ir sakydavo, kad Ukraina neturi šansų prisijungti, nes nepatyrė nieko panašaus į 1956 m. Budapeštą ar 1968 m. Prahą. Jie sakė: „Kur jūs einate į Europą su savo nešvaria nosimi? Ukraina turi parodyti savo priklausomybę Europai tuo, kad turi pilietinę visuomenę ir kritiniu momentu gali sukilti.“

2004 metai parodė – mes ne tik galime sukilti, bet ir galime nugalėti. Du Maidano protestai buvo pergalingi, skirtingai nuo daugumos tokių revoliucijų. Ukraina yra teigiama išimtis. Visa tai vyko esant Rusijos spaudimui – Rusija dėjo pastangas, kad revoliucija nepavyktų. Tačiau ji vis dėlto pavyko.