O štai ir įrodymai. „Kremlius jį valdo“

Komentaras X vartojo paskyroje @DenisDanilovL.

Aliaskoje įvykęs Trumpo ir Putino susitikimas nepalieka jokių abejonių: Amerikos prezidentas jau seniai ir visiškai priklauso Kremliui. Bet kokie adekvatūs žmonės, tokie kaip Johnas Boltonas, atvirai reikalauja paaiškinti šio patologinio nuolankumo priežastį. Tačiau jei atimsime diplomatinius reveransus, įrodymai jau seniai slypi paviršiuje – skandalinguose Epšteino failuose ir Michaelo Wolffo knygoje „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltuosiuose rūmuose“, kurią pats Trumpas bandė uždrausti ir išimti iš prekybos. Wolffo versija skamba kaip nešvanki parabolė apie galią ir pažeminimą. Trumpas, anot jo, buvo toks iškrypęs ir kvailas, kad „jam patiko sakyti, jog vienas iš dalykų, dėl kurių verta gyventi, yra miegoti su savo draugo žmona“. Tai ne meninis perdėjimas, o aprašyta schema: pakviesti pažįstamą į biurą, pradėti pokalbį apie seksą, pagardinti jį pasigyrimais apie „merginas iki trečios valandos“, o visą šį laiką žmona klausosi garsiakalbiu. Tikslas paprastas – pažeminti vyrą, priversti jį atrodyti kaip išdaviką ir sukurti dirvą „medžioti“ savo žmoną. Štai kaip elgėsi vyras, kuris dabar sėdi priešais Putiną kaip Jungtinių Valstijų vadovas.

„Epšteino bylose“ pateikta informacija yra dar purvinesnė. Teismo medžiagoje minima Virginia Giuffre, kuri dirbo „Mar-a-Lago“ SPA centre, kol ją „pastebėjo“ Ghislaine Maxwell ir įtraukė į Epšteino akiratį. Giuffre atvirai kalbėjo apie apsilankymus jo saloje ir apie išnaudojimą. Kitaip tariant, Trumpo asmeninis klubas tapo įėjimo į verbavimo sistemą tašku. 2025 m. Trumpas prieš kameras teisinosi, kad Epšteinas „gvelbė“ jaunas darbuotojas iš jo klubo, „įskaitant Giuffre“. Juokinga? Ne – šlykštu. Tai visiškai sutampa su jos parodymais ir teismo dokumentais, ir tuo pačiu metu rodo, kad pats Trumpas patvirtino faktą, kurį tiek metų neigė.

Prie to prisideda detalės, kurios nuolat iškyla įvairiuose tyrimuose: Trumpas niekada nepaaiškino, iš kur kyla jo liguistas artumas tokiems žmonėms kaip Epšteinas ir kodėl kiekvieną kartą, kai jis yra šalia Putino, jis elgiasi labiau kaip Kremliaus spaudos sekretorius, o ne kaip JAV prezidentas. Visa tai rodo, kad Kremlius jį jau seniai valdo – ir nebūtinai tik šantažo dėka. Daug labiau – per seną draugystę ir tarnaudamas savo iškreiptiems interesams. Aliaskoje vėl matėme to patvirtinimą: tušti pažadai, nuliniai rezultatai, tačiau Putinas gavo raudoną kilimą ir tobulą vaizdą propagandai. Apibendrinus, vaizdas aiškus: asmeninis amoralumas, seksualinis pažeidžiamumas ir politinė kapituliacija nėra skirtingos istorijos, o tas pats modelis. Toks žmogus negali ginti savo šalies interesų. Toks žmogus visada bus trofėjus tiems, kurie moka rasti žmogaus silpnybes. Kremlius tai suprato seniai, manau, dar devintajame dešimtmetyje.