„Europa parduoda savo sielą Trumpui“

„Pažeminimas“, „ekonominis pasidavimas“ ir retorika, kuri „atrodo pavogta iš suaugusiųjų pramogų industrijos“.

Tai tik nedidelė dalis europiečių reakcijų į tai, kaip jų lyderiai nusileido Donaldui Trumpui – pirmiausia už tai, kad sutiko su JAV prezidento reikalavimu, jog NATO šalys gynybai skirtų 5 procentus nacionalinių pajamų, o vėliau pritarė prekybos „susitarimui“, dėl kurio ES padėtis yra daug blogesnė nei anksčiau.

Kai D. Trumpas grįžo į Baltuosius rūmus, Europos lyderiai, regis, nesuprato, kaip su juo elgtis. Dabar jų strateginis pasirinkimas akivaizdus. Tai labiau prisitaikymas, o ne konfrontacija, lydima pataikūniškos retorikos, triukšmingai giriančios D. Trumpo taikos ir sandorių sudarymo meistriškumą. Kyla klausimas, ar savigarbos praradimas buvo vertas to. Pasikalbėkite su tais, kurie yra artimi sprendimų priėmimo procesui, ir išgirsite, kad „niekas čia nėra naivus“. Vyrauja pragmatiškas požiūris.

Galima įžvelgti tris konkrečius teiginius. Pirma, kadangi žodžiai yra pigūs, kodėl gi nepamaloninti D. Trumpo? Antra, tai, kas pasiekta, yra geriau nei alternatyvos (Ukrainos gynybos žlugdymas ir tiesioginis prekybos karas). Jei pasiseks, ES įmonės gali netgi pasinaudoti vis didesniais tarifais, taikomais daugeliui ne Europos šalių.

Ir trečia, politikos formuotojai tyliai pripažins, kad daugelis Europos pažadų D. Trumpui yra tik dėl pasirodymo. Pažadai skirti 5 procentus gynybos išlaidų ir investuoti bei pirkti JAV nėra realistiški ir neketinama jų laikytis, bet kvailas D. Trumpas juos nupirko, tad šaunuoliai mes.

Neabejotina, kad ši pozicija yra beprincipė; principingas atsakas būtų kovoti. Didesnė problema yra ta, kad ji neišlaiko pačių šalininkų pragmatizmo testo.

Tikrasis pragmatizmas būtų sumažinti sąlytį su priešiškomis JAV. Tai, ką šalininkai vadina pragmatizmu, iš tikrųjų yra oportunizmas – kuris ne tik nemalonus, bet ir daro realią žalą, ypač pačios Europos politikai.

Kaip D. Trumpas gerai supranta, politinės kalbos sukelia lūkesčius ir formuoja galią.

Marko Rutte ir Ursulos von der Leyen simpatija D. Trumpui yra svarbi, nes tai reiškia, kad užsienio lyderiai dabar laisvai suteikia jam tai, ką jis jau primetė namuose: norint pasiekti bet ką, reikia nesakyti tiesos.

Europos lyderiai taip pat pritarė D. Trumpo politikos, kaip pasirodymo televizijoje, sampratai. Dėl to jo pykčio priepuoliai, patyčios ir ritualinio pavergimo troškimas normalizuojami tarptautinėje arenoje.

Be to, Europa paaukojo galimybę viešai skelbti apie jo tarptautinių sutarčių pažeidimus, tokius kaip Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimas dėl didžiausio palankumo principo.

Ji taip pat pritarė idėjai, kad rezultatai pasiekiami per asmenines derybas tarp didžių vyrų (o kartais ir moterų), o ne kruopščiais demokratinių svarstymų ir sutarimo siekimo veiksmais.

Tačiau atkreipkite dėmesį, kiek šie pasirinkimai kainavo Europai. Ji prarado visą politinį kapitalą, kurį galėjo mobilizuoti, kad vadovautų šalių koalicijai, ginančiai taisyklėmis pagrįstą prekybą ir darniai pasipriešintų D. Trumpui. Negana to, ji išdavė savo amerikiečių draugus, kurie tikėjosi, kad Europa pasipriešins D. Trumpui, kol patys stengėsi tai padaryti.

Svarbiausia, kad Europa rizikuoja savo politine siela. Ji atsidūrė situacijoje, kai lyderiai negali viešai pasakyti, ką iš tikrųjų bando daryti. Tai nepasitikėjimo receptas ir nuodai demokratijai – ir ypač Europos liberaliai demokratijai.

Kaip rinkėjai gali pritarti politikai, kurios tikrojo pobūdžio negalima viešai pripažinti (pavyzdžiui, kad pažadai D. Trumpui nėra realūs)?

Jei ES veidmainiškai priima tai, ką ekonomistas Richardas Baldwinas vadina globalizacijos „skundų doktrina“, kaip ji gali atstumti antieuropietiškas jėgas, klestinčias su šiomis pažiūromis savo šalyse? Tad pavojus yra tas, kad europietiškas šnabždesys D. Trumpui nukreipia plačios atskaitomybės poreikį jo „pasitikėkite lyderiu“ požiūriui į sandorių sudarymą ir iš to kylančiam autoritarizmui. 

Leisdami D. Trumpo valiai triumfuoti prieš realybę, Europos lyderiai, tariamai pragmatiškai gindami savo kolektyvinius interesus, iš tikrųjų spartina politikos trumpizavimą visame žemyne.

Galimas buvo ir kitas kelias. Vasarį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis apsigynė, kai D. Trumpas jį Ovaliajame kabinete kritkavo – ir, sprendžiant iš jo atsakomojo vizito praėjusią savaitę, jo padėtis ne ką blogesnė. Jei kiti Europos lyderiai galėjo pasimokyti iš to, tai būtų buvęs teisingas kelias.