„Donbasas yra užnuodyta taurė, kurios nei Rusija, nei Ukraina neturėtų norėti“

Kad ir kuri Rusijos ir Ukrainos karo pusė laimėtų, Donbasas pralaimi karą, rašo Rutgerso universiteto (JAV) istorikas, politologas prof. Alexanderis J. Motylas.

Tai yra žiauri ir daugiausia nepripažinta ironija, esanti kovos dėl Donbaso – teritorijos, kuri pastaruoju metu užima centrinę vietą prezidento D. Trumpo svarstymuose kaip užbaigti karą, – centre.

Kadangi RF nuo pirmosios invazijos į Ukrainą 2014 m. okupavo didžiąją dalį pramoninio baseino, vadinamo Donbasu, ir labai mažai tikėtina, kad ji bus greitai išvaryta iš šios teritorijos, Rusija jau pralaimėjo karą, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai jis tęsis ir ar paliaubos arba taika taps realybe.

Donbasas dešimtmečius buvo Sovietų Sąjungos pramonės centras, tačiau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose šis regionas jau smuko. Kai Ukraina 1991 m. tapo nepriklausoma, ji paveldėjo tai, kas iš esmės tapo pingančia teritorija. Donbasas tenkino korumpuotus vietos politikų, oligarchų ir organizuoto nusikalstamumo apetitus. Jo darbininkų klasės gyventojai teigė turintys išaukštintą statusą, prieštaraudami apgailėtinai realybei.

Kaip 2015 m. rašė ekonomistas Andersas Aslundas: „Donbasas yra senų kasyklų, surūdijusių plieno ir chemijos gamyklų juosta. Beveik visos anglies kasyklos ir chemijos gamyklos neveikia... Sukilėliai susprogdino geležinkelio tiltus, apsunkindami birių krovinių gabenimą.“

2016 m. A. Aslundas apskaičiavo, kad Donbaso atgaivinimas kainuotų apie 20 mlrd. dolerių. Iki 2025 m. Ukrainos atstatymo išlaidos, apskaičiuotos, išaugo iki 524 mlrd. dolerių – 26 kartus daugiau. Didžioji šių pinigų dalis turėtų būti skirta Donbasui, kur vyko daugiausia aršiausių kovų.

Pagrįstas apskaičiavimas, kiek šiandien kainuotų vien Donbaso atstatymas, yra 200 mlrd. dolerių – beveik dešimtadalis Rusijos deklaruojamo metinio BVP ir šiek tiek daugiau nei Ukrainos. Jei kovos tęsis neribotą laiką, ši suma tikrai padvigubės ar net patrigubės.

Nei Ukraina, nei Rusija neturi tokių pinigų. Galima įsivaizduoti, kad Vladimiro Putino fašistinis režimas galėtų išspausti šiek tiek pinigų iš savo pavaldinių, bet Ukrainos demokratija to negalėtų. Donbaso sutvarkymas sužlugdytų bet kurią valstybę, juolab kad tarptautinė bendruomenė ir verslas vargu ar siūlys daug pagalbos.

Tačiau Donbaso valdymo našta yra ne tik finansinė. Ji taip pat yra demografinė, aplinkosauginė ir politinė.

Pasak A. Aslundo, rašančio 2016 m., „Ukraina teigia turinti 1,2 mln. šalies viduje perkeltų asmenų, o Rusija praneša apie pusę milijono pabėgėlių iš Donbaso, bet Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad apie 100 000 pabėgo kitur. Jei šie skaičiai yra pakankamai teisingi, pabėgo 1,8 mln. ir liko 1,5 mln. žmonių. Be maždaug 45 000 kovotojų, likusius gyventojus daugiausia sudaro pensininkai ir skurstantieji.“

Toks buvo Donbasas prieš 10 metų. Nežinome, kiek žmonių pabėgo po plataus masto Rusijos invazijos 2022 m., tačiau skaičiai turi būti nemaži. Be to, ginkluotos kovotojų grupės, tarnavusios netikrose Luhansko ir Donecko „liaudies respublikose“, buvo mestos į frontą ir patyrė milžiniškus nuostolius. Kad ir koks būtų tikslus Donbaso dydis, itin pagyvenę ir skurdūs gyventojai vargu ar gali būti ekonominio pakilimo pagrindas.

O kiek pabėgėlių grįš? Kiek žmonių ten persikels iš kitų Ukrainos ar Rusijos dalių, jei ir kada bus pasiekta taika? Klausimai daugiausia retoriniai, juolab kad Donbasas yra aplinkosaugos pragaro duobė.

Pasak Konfliktų ir aplinkos observatorijos, nuo 2014 m. vykstančios kovos „sukėlė aplinkosaugos krizių riziką ir paliks ilgalaikį požeminio vandens užterštumą iš užtvindytų anglių kasyklų“. 

Donbasas taip pat taps nesibaigiančio politinio nestabilumo vieta. Jei Ukraina paveldės teritoriją, prorusiški elementai, bendradarbiaudami su Rusijos saugumo tarnybomis, neabejotinai rengs provokacijas, žudys vietos pareigūnus, sabotuos gamyklas ir panašiai. Jei Rusija išlaikys Donbasą, Ukraina neabejotinai imsis tokios pat ardomosios veiklos. Kiek sąžiningi ir laisvi rinkimai galėtų įvykti tokiomis sąlygomis, galima tik spėlioti.

Nepaisant šių panašumų, yra vienas esminis skirtumas. V. Putino fašistinis režimas klestės dėl represijų ir smurto; Ukrainos demokratija – ne. Iš tiesų, nors V. Putinas gali sutriuškinti bet kokią opoziciją, su kuria susiduria, Ukraina turės ją nuraminti ir integruoti – išbandymas, kurio ji neišlaikė iki 2014 m. ir kurį vargu ar išlaikys po daugelio metų karo. Ar neišlaikius šio išbandymo Ukrainai bus daugiau ar mažiau tikėtina įveikti esamas kliūtis ir prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO? Vėlgi, klausimas retorinis.

Donbaso virtimas nuolatiniu nestabilumo šaltiniu V. Putinui turės bent dvi neigiamas pasekmes. Tai nukreips Rusijos prievartos išteklius iš kitų, ne mažiau nestabilių Rusijos Federacijos dalių. Tai taip pat paskatins kai kuriuos ne Rusijos regionus – iš karto į galvą ateina Šiaurės Kaukazas – siekti didesnės autonomijos ir mažesnės Kremliaus priežiūros.

Prancūzija ir Vokietijos valstybės šimtmečius kovojo dėl Elzaso-Lotaringijos ir Reino krašto. Tai buvo logiška, nes abu regionai buvo ekonomiškai, politiškai ir socialiai išsivystę. Donbasas kitoks. Tai juodoji skylė ir tokia išliks dar ilgus metus.

Gerai ar blogai, nei Ukraina, nei Rusija negali tiesiog atsukti nugaros šiai teritorijai nepažeisdamos savo konstitucijų ir nerengdamos masinių demonstracijų. Žinoma, V. Putinui konstitucija tėra popieriaus lapas. Net ir tokiu atveju palikti Donbasą reikštų pripažinti pralaimėjimą ir patirti politinę savižudybę. Tas pats pasakytina ir apie Ukrainą bei jos prezidentą Volodymyrą Zelenskį.

Jei laimėti reiškia pralaimėti, ar pralaimėti reiškia laimėti?

Nesvarbu, kaip ukrainiečiai atsakys į šį klausimą ir kokios bus galimo taikos susitarimo sąlygos, juos gali šiek tiek paguosti tai, kad dėl V. Putino ambicingų teritorinių ambicijų Rusija daugelį metų bus įstrigusi toje juodojoje skylėje. Iš tiesų, pati RF pamažu pradės panašėti į Donbasą. Tai galėtų būti didžiausia Ukrainos pergalė.