Katmandu revoliucijos liepsnose

Nepalas patyrė didžiausius per pastaruosius dešimtmečius neramumus: socialinių tinklų uždraudimas, korupcija, kastų nelygybė ir demonstratyvus politinių „paveldėtojų“ turtas išvedė į gatves Z kartą. Sudeginti vyriausybės pastatai, dešimtys žuvusių, šimtai sužeistų – ir visai netikėtai į būsimojo ministro pirmininko postą iškeltas reperis ir Katmandu meras Balendra Shah.

Pasaulio ir Rusijos žiniasklaidos leidiniuose pagrindine neramumų priežastimi nurodoma praėjusią savaitę Nepalo valdžios institucijų atliktas socialinių tinklų, platformų ir kitų paslaugų, įskaitant „Facebook“, „Instagram“, „WhatsApp“, „YouTube“, „𝕏“ ir „Reddit“, blokavimas dėl to, kad šios bendrovės, esą, nepateikė paraiškų registruotis Nepalo jurisdikcijoje.

Šalies valdžios institucijoms jau seniai nepatiko tai, ką apie jas rašė socialiniuose tinkluose. Kaip pažymi „Novaja gazeta – Europa“, protestai prasidėjo nuo judėjimo prieš korupciją, kurį per socialinius tinklus organizavo Z karta. Nepale dirbantis Maskvos valstybinio statybos universiteto absolventas Džugal Bhutrel interviu atkreipė dėmesį į socialiniuose tinkluose vykusį masinį protestą prieš vadinamuosius „šeimos narius“ – daugiausia politikų sūnus ir dukras, kurie socialiniuose tinkluose giriasi savo turtu.

„Tai sukėlė masinę reakciją ir privertė „zumerius“ protestuoti. Vyriausybės reakcija buvo socialinių tinklų uždraudimas. Tai buvo tarsi alyvos pylimas į ugnį“, – pažymėjo Bhutrel.

Praėjusį trečiadienį jaunimas vėl išėjo į sostinės gatves, nepaisydamas komendanto valandos, įvestos miesto centre, ir nepaisydamas armijos paskelbto pasirengimo palaikyti viešąją tvarką ir užkirsti kelią bet kokiems smurto aktams. Tačiau trečiadienį neramumų mastas jau buvo mažesnis.

O antradienį protestuotojai sudegino įspūdingą šalies vyriausybės pastatą, sukėlė gaisrą parlamento pastate, nusiaubė premjero ir prezidento rezidencijas, taip pat užpuolė ministrų ir vietos aristokratų namus. Stabdydamos neramumus, policijos specialiosios pajėgos panaudojo šaunamuosius ginklus, dėl to žuvo mažiausiai 22 žmonės, o apie 500 buvo sužeista. Trečiadienį tarp kariuomenės vadų ir protestų judėjimo lyderių prasidėjo tam tikras dialogas, ypač todėl, kad potencialus vyriausybės premjeras ir neoficialus protestų judėjimo lyderis, 35-metis Katmandu meras Balendra Shah, paragino protestuotojus nutraukti smurtą ir riaušes.

Vakar vakare į Katmandu įžengė Nepalo kariuomenė. Kariškiai sulaikė 26 plėšimus vykdžiusius asmenis ir paskelbė komendanto valandos pratęsimą.

Analizuojant „rimčiausių per pastaruosius dešimtmečius neramumų“ pobūdį ir priežastis, BBC daro išvadą, kad juose dalyvavo ekstremistų, banditų ir provokatorių grupės. Panaši ir Nepalo kariuomenės versija: „Anarchistinės grupės ir asmenys įsiskverbė į šalyje vykstančius protestus ir ėmėsi nusikalstamos veiklos, tokios kaip plėšimai, vandalizmas ir bandymai išžaginti“.

Šias versijas patvirtina, be kita ko, tai, kad maištininkai nusiaubė kalėjimus visoje šalyje.

Ką niokojo ir nusavino

Tarp sudegintų ar nuniokotų privačių namų yra ne tik premjero Oli rezidencija, bet ir buvusio premjero Pushpa Kamala Dahala vila „Prachananda“.

Norint suprasti pogromų priežastis, verta pažvelgti į pabėgusių politikų, kurių namai ir rezidencijos buvo sudeginti, biografijas.

Pradėkime nuo nuversto premjero – 72 metų Khadgi Prasad Sharma Oli, dar formaliai valdančios (!) Nepalo komunistų partijos lyderio. 90-ųjų viduryje jis buvo šalies vidaus reikalų ministras, o 2000-ųjų viduryje ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas. Nuo 2015 m. Oli tris kartus ėjo ministro pirmininko pareigas.

Per pastaruosius du dešimtmečius premjeru ne kartą buvo ir (toliau pateikiu jo pilną kreipinį ir vardą) draugas Pračanda, arba pirmininkas Pračanda (tikrasis vardas – Pušpa Kamal Dahal; gimęs 1954 m. gruodžio 11 d.). Jis yraNepalo Jungtinės komunistų partijos (maoistų) pirmininkas, o nuo 90-ųjų vidurio buvo Liaudies išlaisvinimo armijos vyriausiasis vadas. Būtent vadovaujant šiai armijai Pračanda 1996 m. pradėjo 10 metų trukusį pilietinę karą, kurio rezultatas buvo maoistų ir prie jų prisijungusių Nepalo komunistų (marksistų-leninistų), vadovaujamų Oli atėjimas į valdžią.

Po 30 metų jie patys buvo nuversti.

Kalbėdami apie pagrindines krizės priežastis, užsienio, įskaitant Kinijos, stebėtojai kaip vieną iš pagrindinių nurodo socialinę ir ekonominę nelygybę kartu su beveik visuotiniu skurdu. Remiantis oficialiais duomenimis, 1990-aisiais, kai maoistai (akivaizdžiai ne be slaptos Pekino pagalbos) pradėjo pilietinį karą, apie 90 ％ Nepalo gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos, o po 30 metų šis rodiklis sumažėjo iki maždaug 50 ％. Tačiau yra ir pesimistiškesnis vertinimas – iki 70 ％.

Ir dar. Mažiau nei 10 ％ turtingiausių gyventojų turi beveik pusę šalies pinigų. Kaimo vietovėse situacija dar blogesnė. Žemė beveik visiškai monopolizuota didelių žemvaldžių: 3 ％ žemvaldžių valdo beveik 90 ％ ariamosios žemės. Paprastiems ūkininkams labai sunku gauti savo dalį. Žemės reforma, kuri iš pradžių buvo skirta (kaip žadėjo komunistų vyriausybės) pakeisti pasaulį, dėl suinteresuotų grupių pasipriešinimo tapo nepasiekiama svajone. Šalyje buvo perskirstyta tik 1 ％ žemės.

Ir tai nepaisant to, kad Nepalo komunistai/maoistai žadėjo smarkiai sumažinti didžiųjų žemvaldžių turtą ir nuosavybę.

Iš tiesų mažai kas pasikeitė. 90-ųjų sukilėlių lyderiai puikiai įsiliejo į valdantįjį elitą ir tradicinę Nepalo visuomenę, niekaip nepertvarkydami jos pagrindų. Ekonominės reformos taip pat nebuvo vykdomos. Dėl to ekonomika neauga, nedarbas siekia rekordines aukštumas, o vis daugiau gyventojų išvyksta į užsienį užsidirbti pinigų.

Čia susiduria Kinijos ir Indijos interesai

Nors oficialusis Pekinas susilaiko nuo radikalių pareiškimų ir ragina taikiai išspręsti krizę, kai kurie Kinijos komentatoriai viltis deda į Kinijos karinę galią.

Blogeris Explorer Entertainment mano, kad prieš Nepalo revoliuciją prasidėjusios Kinijos ir Nepalo karinės pratybos „Everestas Draugystė 2025“ „atveria naują skyrių Nepalo istorijoje“. Jis cituoja neseniai nuversto premjero Li pareiškimą: „Jei ne Kinija, mes taptume kitu Sikkimu“[1].

„Kinija padeda Nepalui įveikti priklausomybę nuo vienos valstybės [Indijos], plėtojant infrastruktūrą, karinį bendradarbiavimą ir daugiašalę paramą“, – nurodo „Explorer Entertainment“.

Kol kas, kaip apgailestauja Kinijos stebėtojai, apie 70 ％ Nepalo ekonomikos vis dar kontroliuoja Indijos verslas, todėl Pekinas turi imtis energingų pastangų, kad Nepalas netaptų dar vienu Sikkimu ar „naująja Mongolija“.

Atkreipdami dėmesį į rimtą prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo bei karinių ryšių aktyvėjimą nuversto premjero Oli valdymo laikotarpiu, Explorer Entertainment tęsia:

„Kinijos ir Nepalo santykių stiprėjimas taip pat atvėrė Kinijai naujas strategines galimybes Pietų Azijoje, parodydamas Kinijos pragmatinį ir brandų įtaką regione bei prisidėdamas prie regioninės pusiausvyros ir stabilumo. Liaudies išlaisvinimo armijos atvykimas į šią šalį yra ne tik pasitikėjimo išraiška, bet ir nauja pradžia Nepalui kelyje į nepriklausomybę, o Pietų Azijos regionui – kelyje į nepriklausomesnę ir klestinčią ateitį“.