Rusijoje sprogo radioaktyvių atliekų saugykla. 6 iš 7 balų katastrofa. Užteršta teritorija prilygsta pusei Lietuvos

Uralo širdyje nugriaudėjo sprogimas, kurio padarinius žmonės jaučia iki šiol. 1957-aisiais, „Majak“ branduoliniame komplekse, netoli Kyštymo miesto, sprogo radioaktyvių atliekų saugykla. Į dangų pakilo milžiniškas nuodingų dalelių debesis, užteršęs teritoriją, kuri savo dydžiu prilygo pusei Lietuvos.

Tylusis branduolinis košmaras

Katastrofą sukėlė paprastas, bet lemtingas gedimas – sugedo aušinimo sistema. Atliekų talpykloje susikaupusi šiluma išprovokavo cheminį sprogimą. Nors grandininės branduolinės reakcijos nebuvo, į atmosferą išmesta iki 100 tonų radioaktyvių medžiagų. Jų poveikis prilygo keliems šimtams Hirošimos bombų.

Žmonės bėgo, bet ne visi buvo perspėti

Iš labiausiai užterštų kaimų evakuota apie 12 tūkst. gyventojų. Tačiau šimtai tūkstančių liko nežinioje – sovietų valdžia slėpė avarijos mastą. Tūkstančiai žmonių kvėpavo užterštu oru, gėrė užnuodytą vandenį ir nieko neįtardami dirbo radiacija persmelktoje žemėje.

„Žmonės griuvo tiesiog gatvėje, jų oda pūsliavo, o mes buvome priversti tylėti“, – vėliau liudijo vienas iš evakuotų vietos gyventojų.

Ekologinė žaizda iki šiol neužgijo

Radioaktyvusis debesis nusėdo 20 tūkst. kvadratinių kilometrų plote. Tai – negrįžtamai pažeista teritorija, kuri šiandien žinoma kaip Rytų Uralo radioaktyvioji plynaukštė. Šioje „juodojoje zonoje“ žemė nenaudojama, o pasekmės gyventojų sveikatai buvo tragiškos: staigus vėžio atvejų augimas, genetinės mutacijos, kartų kančios.

Pasaulis sužinojo tik po 20 metų

Katastrofa buvo įslaptinta. Tik 1976 m. sovietų biologas Žoresas Medvedevas, rizikuodamas laisve, prabilo apie siaubą, kurį valdžia bandė paslėpti. Tik po Černobylio katastrofos SSRS pripažino, kad Kyštymo tragedija išties įvyko.

Pagal tarptautinę branduolinių įvykių skalę ši avarija įvertinta 6 lygiu iš 7. Didesni buvo tik Černobylis (1986 m.) ir Fukušima (2011 m.).