„Bus blogai. Ir visiems.“ Drebinanti žinia (Foto)

Rugsėjo 12 d. vidurnaktį Lenkijos valdžia visam laikui uždarė Terespolį – paskutinį iš šešių pasienio punktų tarp šalių.

„Euroradio“ žurnalistas Tarasas Tarnalickis nuvyko pažiūrėti, kaip keliautojai ir vietiniai gyventojai sutiko šį įvykį.

Nesibaigiantis rūkas. Apleistos gatvės su atsitiktiniais praeiviais. Tik miesto stadione verda gyvenimas – futbolo klubai „Granica Terespol“ ir „Liutnia Pischacz“ žaidžia rungtynėse.

Atrodo, kad Terespoliui, mažam pasienio miesteliui, kurį nuo Bresto skiria vingiuota Bugo juosta, tai buvo įprastas, vangus rudens ketvirtadienio vakaras. Jei ne viena aplinkybė – po septynių valandų paskutinis pasienio punktas tarp Lenkijos ir Baltarusijos bus uždarytas neribotam laikui.

Negalima sakyti, kad tai buvo netikėta – Lenkijos valdžia pamažu brendo tokiam žingsniui, reaguodama į hibridinius A. Lukašenkos režimo išpuolius ir provokacijas. Kantrybės taurė perpildyta šį rugsėjį – Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų išvakarėse.

Priešais patikros punktą, kur susidarė nedidelė dviejų įprastų autobusų, mikroautobusų ir dešimčių automobilių eilė, tvyro liūdna nuotaika. Po penkių minučių prie jų su riaumojimu prisijungia trys baikeriai-motociklininkai, vienas iš jų iš karto užmezga kontaktą. Vyras prisistato lenku, gyvenančiu Baltarusijoje ir keliaujančiu į Lenkiją su turimu nuolatiniu leidimu gyventi.

„Ką aš manau apie sienos uždarymą? Kad bus blogai. Ir visiems: ir lenkams, ir baltarusiams“, – emocingai sako baikeris.

Jis sako, kad dabar bus nepatogu važiuoti į darbą – reikės daryti lankstą per Lietuvą, „o tai papildomas laikas ir pinigai“.

„Aplankiau visus pasienio punktus, o „Kamenny Log“ jie atsargiai žiūri į baltarusius su Lenkijos vizomis ir leidimais gyventi. Lauksiu įvykių raidos, bet nemanau, kad siena greitai atsidarys – tam nėra pagrindo“.

Balto autobuso iš Varšuvos į Brestą durys atidarytos. Prie jų rūko keli vyrai ir aptaria gandus, kad bilietai į Lenkiją rugsėjo 17 d. jau parduodami. O jei taip, tai sienos uždarymas laikinas!

Trumpalaikė idilė sugriaunama iš salono išlipančio vairuotojo.

„Iš kur visa tai žinote? Autobuso vairuotojas mums nieko apie tai nesakė – mus perkels kitais maršrutais, kad nebūtų prastovų.“

Bėgu nuo kelio link pėsčiųjų perėjos ir išgirstu šūksnį.

„Pone, ar turite lenkišką vairuotojo pažymėjimą? Pamiršau savąjį ir turiu tranzitinius numerius.“ Tai moters, kuri, matyt, vairuoja „Opel Corsa“, skirtą parduoti Baltarusijoje, balsas.

„Deja, ne, dar neturėjau laiko jo pasikeisti į lenkišką“, – atsakau jai.

Mano pašnekovė pasirodo esąs baltarusė, kurios šeima gyvena Lenkijoje. „Nemanau, kad siena bus atidaryta ilgam. Visada lengviau ką nors uždaryti, nei bandyti atidaryti vėliau“, – sako ji ir atsisveikina.

Pasienio perėjoje yra kelios valiutos keityklos, neapmokestinamų prekių parduotuvė ir nedidelė kavinė. Pastarosios savininkas – beveik penkiasdešimtmetis vyras, gyvenantis Terespolyje. Jis pripažįsta, kad dėl sienos uždarymo jo verslas neužsidarys, bet pati situacija tik liūdina.

„Žinoma, man nepatinka, kas dabar vyksta tarp šalių. Bet aš galiu suprasti mūsų vyriausybę – iš pradžių darė spaudimą mums migrantais, o dabar skraido dronai. Reikia saugoti savo namus, kai žmonės nesupranta normalių žodžių“, – samprotauja pašnekovas.

Artėjant nakčiai, pasienio punktas visiškai tuščias, pasieniečiai įjungia raudonus šviesoforo signalus. Naujas pamainos darbuotojas su šviesiai žalia liemene priešais įėjimą iškelia raudonus ir baltus plastikinius žibintus – į „Terespolio“ teritoriją patekti nebeįmanoma. Bent jau kol neateis ramesni laikai.