„Su naujomis pajėgomis, naujomis technologijomis.“ Tai bomba. Sužinokite, kas vyksta

Rusijos strategija yra kuo labiau susilpninti Vakarus. Bent jau apie tokią strategiją diskutuojama nuo 2022 m. Ir štai V. Putinas išbando Vakarų silpnumą. Manau, kad Rusijos dronų smūgis Lenkijoje yra bandomasis balionas, interviu metu teigia Jaroslavas Hrycakas, Ukrainos istorikas, istorijos mokslų daktaras ir Ukrainos katalikų universiteto profesorius.

Sunku pasakyti, koks bus rezultatas, nes jis buvo gana nedrąsus, gana ribotas. Tačiau manau, kad iki šiol nematėme jokių radikalių pokyčių nei iš Rusijos, nei iš NATO pusės. Sakau: kol kas. Vienintelė pasekmė, ir tai labai svarbu, yra ta, kad padidėjo baimės Rusijos atžvilgiu lygis. Ir aš šią pasekmę laikau labai teigiama.

Už šio augančio baimės lygio tarp europiečių slypi keli veiksniai. Lemiamas veiksnys yra D. Trumpas, kuris, atėjęs į valdžią, aiškiai pareiškė, kad nori atimti NATO skėtį iš Europos, leisdamas Europai pačiai susitvarkyti reikalus, naudojantis savo ištekliais. Europa, kuri iki tol jautėsi labai saugi, labai rami, staiga atsidūrė labai pažeidžiamoje situacijoje.

Europiečiai tai supranta, nors ir ne visi. Ir iš čia kyla šis baimės jausmas. V. Putinui nepavyko pakankamai įbauginti Vakarų 2022 m., bet D. Trumpui pavyko 2025 m.

Pagrindinė europiečių baimė yra ta, kad jų gyvenimas pablogės. Čia jie bijo, kad šis karas Ukrainoje užsitęs. Jie to nesako atvirai, bet kaltina Ukrainą, kad ji dar nepasidavė. Nes jei Ukraina būtų pasidavusi, nieko nebūtų nutikę ir jie būtų grįžę į savo senąjį gyvenimą.

Ir ši baimė yra bendra, vienaip ar kitaip persmelkianti kiekvieno europiečio jausmus. Žinoma, jie apie tai atvirai nekalba, bet kartais ji prasiveržia. Yra jausmas, kad, Dieve, neleisk gyvenimui pablogėti, nes mes pripratome prie tokio komforto. Tai viena baimė.

Tačiau antroji baimė, svarbesnė, yra saugumo baimė apskritai. Nes saugumo praradimas yra fundamentalesnis jausmas, ir jis, žinote, nugali komfortą. Mažai tikėtina, kad mums pavyks pasiekti šį jausmą, kad ši antroji baimė dominuos Europoje. Nes yra šalių, kurios yra per toli nuo Europos, per toli nuo Europos centro – tarkime, Pietų Europa, Ispanija, Portugalija.

Tačiau yra Vokietija. Juk Vokietija yra Europos variklis ir širdis. Jokia kita šalis, išskyrus galbūt JK, negali prilygti jos potencialui. Ir pagrindinė problema yra ta, kad vokiečiai turi greitai persitvarkyti. Prisiminkite, kad 2022 m. tuometinis kancleris Olafas Scholzas garsiai pareiškė, kad tai yra visų prioritetų pasikeitimas, kad tai yra naujos eros pradžia, tačiau nieko nedarė, kad tai įvyktų.

Kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo greičiau reikia priimti sprendimus, tuo labiau senosios demokratijos pradeda ne tik pralaimėti, bet ir svyruoti. Ir čia, žinote, galime tik stebėti, kaip greitai tai įvyks. Vienintelis teigiamas dalykas šiuo atveju yra tai, kad turime stiprų kanclerį, geležinį kanclerį Friedrichą Merzą, kuris gali pretenduoti į naujojo V. Čerčilio vaidmenį Europoje.

Pagrindinis Ukrainos Europos saugumo pagrindas yra Veimaro trikampis – tai yra Prancūzija, Vokietija ir JK, prie kurios turėtų prisijungti Lenkija. Jei ši struktūra būtų egzistavusi, Ukraina būtų buvusi daug, nesakyčiau, taikesnė, bet karo sunkumus būtų lengviau ištvėrusi, o pusiausvyra tikriausiai būtų buvusi visiškai kitokia.

Deja, Lenkijoje į valdžią atėjo prezidentas, kuriam tai nerūpi. Jo prioritetas – pozicija su Vašingtonu ir V. Trumpu. Ir, žinote, faktas, kad darbotvarkėje yra reparacijos, mano nuomone, yra beprotybė, nes klausimas iš esmės jau išspręstas... Žinote, gilaus istorinio klausimo kėlimas tuo metu, kai tau gresia tiesioginis pavojus, yra, švelniai tariant, nelabai protingos politikos rezultatas.

Matome, kaip staiga K. Nawrockis skleidžia proeuropietiškas, proukrainietiškas užuominas. Tačiau man tai būtų daug svarbesnis signalas, jei K. Nawrockis sutiktų atvykti į Kyjivą. Arba, tarkime, jei jis ir kiti šios Vakarų misijos dalyviai atvyktų pas D. Trumpą. Kol kas K. Nawrockis tokioje konfigūracijoje nepasirodė.

Jie sako, kad pagrindinis šio išpuolio prieš Lenkiją tikslas buvo sukurti ten darbotvarkę. Ir aš taip manau. Rusijos veiksnys pirmiausia pasireiškia socialiniuose tinkluose, visi kalba apie trolių fermą. Ypač tie tinklai, kurie nepasiekiami rimtiems politikams, turiu omenyje „TikTok“. Lenkijos elitas sako, kad ši situacija eskaluojama „TikTok“ platformoje, kur, taip sakant, gyvena K. Nawrockio rėmėjai, ir ypač Rusijos troliai, kurie skleidžia šį naratyvą. Ir mes žinome, kad ypač jaunimui tai šiuo metu yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių, jei ne pats pagrindinis. Įtariu, kad tai yra pagrindinis šių nuotaikų šaltinis. Šie jausmai labai aiškūs: tegul Ukraina pasiduoda, tegul ji gelbėja situaciją, ir mes kažkaip susitarsime su Vašingtonu.

Mano nuomone, baimė yra konstruktyviausia emocija, pati tikriausia; ji mus varo į priekį.

Mes prisimename, kaip elgėmės iki 2022 m., kaip elgėmės po 2022 m. Aš labai noriu, kad Lenkija bijotų, kad Europa tikrai bijotų. Bet tai lengvas nerimas; aš kol kas nematau jokios baimės. Todėl nematau šių veiksnių, kurie galėtų radikaliai pakeisti dabartinį karo Ukrainoje, Europoje ar visame pasaulyje vaizdą. Deja, jis yra letargiškos būsenos. Žmonės miršta, kareiviai miršta, kovos tęsiasi, bet mes nematome jokių radikalių pokyčių.

V. Putinas, kaip medžiotojas, seka savo grobį. Jei grobis rodo silpnumo požymių, plėšrūnas puola. Tai išbandymas. Suprantame, kad V. Putino planai parengti iki 2027 m., ir šie planai apima aneksiją ir agresiją prieš buvusias Sovietų Sąjungos šalis, Vakarų šalis ir galbūt net Vidurio ir Rytų Varšuvos pakto šalis. Jis nori, taip sakant, grąžinti 1991, tai reiškia Europos padalijimą. Jis bando situaciją. Iki šiol Lenkija, Rumunija ir NATO parodė savo silpnumą. Dabar pamatysime, koks bus kitas žingsnis.

NATO nėra pasirengusi dideliems kariniams veiksmams. Mes neturime veiksmingos NATO armijos, kaip ir Europa kaip tokia nėra veiksminga. Be to, svarbiausia, kad NATO pasirengimas galimam karui, taip sakant, vyksta pagal tą patį seną modelį. Tai yra pasirengimas kovoti sename, o ne naujame kare. Užuot gaminę naujus tankus, turime kurti naujas technologijas, ką Ukraina turi ir demonstruoja – naują patirtį. Ir vis dėlto iš tikrųjų į šią patirtį atsižvelgiama labai mažai.

Paprastai tariant, Europa yra sena ir labai inertiška. Reikalai juda labai lėtai. Bet kai jie juda, jie iš tikrųjų pradeda daryti įtaką. Tačiau geopolitikoje Amerika išlieka pagrindiniu veiksniu; kad ir kas nutiktų, būtent Amerikos veiksmai turės lemiamą įtaką karo pobūdžiui.

Jei D. Trumpas daug kalba, bet nieko nedaro, tai reiškia, kad esame pasmerkti ilgam letargo laikotarpiui, kurio pabaiga nebus gera nei Europai, nei Ukrainai.

Rusijai taip pat nėra gero scenarijaus. Ji tiek daug pastangų įdėjo kovodama su Ukraina ir ketindama kovoti su Vakarais, kad turi kompensuoti savo išteklius Kinijos pagalba. Paprastai tariant, Rusija pamažu, pamažu tampa Kinijos vasale ir nustoja būti supervalstybe. Tai prieštarauja V. Putino siekiams.

Bet ką aš noriu pasakyti? Tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų patirtis rodo, kad viena iš lemiamų Antantės ar sąjungininkų pergalės sąlygų buvo Amerikos įsitraukimas į karą, o tai labai svarbu. Amerika į karą žengia su naujomis pajėgomis, naujomis technologijomis, ir tai yra lemiamas veiksnys.

Kol kas matome užsitęsusį nulinės sumos žaidimą, tiksliau, technines lygiąsias, kur nė viena pusė negali laimėti. Tokia situacija tikriausiai gali tęstis labai ilgai. Ji išvargins Ukrainą, išvargins Rusiją, ir nežinau, kas nutiks Europai, bet ji taip pat praras savo statusą.

Palyginkime Korėjos situaciją kaip galimą išeitį iš karo Ukrainoje. Nepamirškite, kad šį scenarijų taip pat palengvino amerikiečiai. Jei lygintume tai su Vietnamo scenarijumi, kai Vietnamas pasirinko visiškai kitokį kelią ir net nepriartėjo prie Pietų Korėjos, tai todėl, kad ten niekada nebuvo amerikiečių. Amerikiečiai išvyko ir niekada negrįžo.

Taigi, amerikiečių buvimas, be to, kad yra technologiškai labai svarbus, taip pat suteikia tam tikrą išteklių rezervą šiai šaliai pradėti technologiškai vystytis, keisti žaidimo taisykles ir taip toliau. Europa to reikalauja iš Ukrainos, Ukraina tai daro, bet iki šiol tiek Ukrainos, tiek Vakarų pusėje padaryta mažai pažangos.

Galbūt perdėsiu, manau, kad šis karas ir toliau užsitęs, ir mažai tikėtina, kad pamatysime kokių nors radikalių pokyčių. Nesakau, kad Ukrainos padėtis beviltiška; tiesiog sakau, kad padėtis Ukrainoje, Rusijoje ir Europoje yra labai neaiški. O pagrindinis netikrumas yra tai, kas nutiks Vokietijoje ir kas gali nutikti Amerikoje.